Šitiek metų ėjau iš paskos
Ir maniau pasiseks priartėti,
Iš arti pamatyt veidą jos
Ar bent pirštų galiukais paliesti...
Pasiprašius kantrybės žvaigždžių,
O sėkme ir viltim patikėjus,
Nežinojau, kad aidą girdžiu
Virš galvos ir virš miesto alėjų.
Priartėt nepavyko, deja...
O jau rodės esu prie jos durų,
Kur liepsnoja pėdų žarija,-
Bet tebuvo akių netikslumas.
Lyg šešėlis sekiau iš paskos,
Nenuskilo jos veido pažinti.
Širdyje - lyg Sizifui akmuo,-
Ar pavyks kada nors užritinti?..
