Kada laikrodis 12-tą muš
Ir poškės spalvingiausi saliutai,
Išlydėsim senus pro vartus
Ir užversim. Tarsi jų nebūta...
Kai tik laikas sekundei sustos,
Artimi pasijusim, kaip niekad,
Kupini ir vilčių, ir aistros,
Ištirpinsime blogį lyg sniegą.
Kiek stebuklų dangus dovanos!.
Tą nepaprastą naktį taip būna.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Vėl pradėsim tarsi nuo pradžios,
Palypėję į metų viršūnę...
Gruodis.
Pargrįžo.
Pirmas sniegas,
Pirmas šaltukas,
Subolavę laukai.
Šiapus lango-
Tik aš ir žiema.
Ant stalo
Advento vainikas
Ir žvakelė
Pirma uždegta.
Ech, tas laikas,
Nesustabdomai
Sukas,
Apgobs vėl
Metų skara...
Tuoj Kalėdos.
Vel Varpą
Sujudins
Ir belsis į širdį
Rauda...
Gruodis.
Pargrįžo!
Darni jo pradžia.
Adventas...
Šįvakar pabūsime
Dviese-
Tik aš ir žiema.
Plazdant pirmai
Adventinei žvakei,
Ramybė pabels
Į duris...
Ten, už lango,
Lai būna balta,
Lai snaigės
Vis kris ir kris...
