Vakaras pavogė
dieną,
Virš pievų rūke
paskandino
Ir klapsi rasotom
blakstienom
Pro gęstančio
skliauto langinę.
Kylančio mėnesio
ragas
Pakviečia pasupti
sūpynėm,
O skruostai taip
velniškai dega
Ir šypsenas žemėn
dalina.
Vakaras brenda į
naktį,
Ažūruos laukų
susivysto,
Žvaigždes dar
suspėjęs uždegti,
Ilsėsis sapnų
karalystėj..
Atsiųsk
dovanų man gegužį
Su
žiedlapiais sodų po kojom,
Kai
vėjai vyniojasi gūsiais
Ir groja, viliojančiai groja.
Jausmai
kad dar kartą pakviestų
Jau
primirštą valsą sušokti,
Širdies
jautrią stygą paliestų
Nuo
kerinčio rytmečio juoko.
Dar
noriu gyvenimą jausti,
Tai
suksiuos atsargiai, iš lėto,
Veidai
kad aguonom nuraustų,
Kol
rytas nurėš šviesos riekę.
Atsiųsk dovanų man gegužį...
Mano
draugas šiandien tik vėjas:
Vis
šalia, vis aplink sukinėjas.
Kartais
grybšteli skruostą ar plaukus,
Būna,
bučinio drėgno sulaukiu...
Kartais
stengias nurengti paltą.
Gal
jam rodos, kad jau nebešalta?
Būna,
atpučia kvapą beržyno,
Matyt,
skonį sulos jau pažinęs.
O
dažniausiai fleita man groja
Ir
rapsodijas kovo kartoja.
Jau
vienai nuobodžiauti neleidžia,
Kai
su saule slėpynėmis žaidžia!
Taigi,
draugas šiandien – tik vėjas.
Jis
pavasario nuotaiką sėja.
Pažadėjo
tokiu geru būti,
Kad
greičiau sužydėtų žibutės!
