Ramybė. Tyla ir ramybė.
Tik bitė žiede užsibuvus,
Tik lašas rasos žaroj žiba,
Į tolumas vieškelis žiūri.
Ramybė, lyg naktį trumpiausią,
Likimą kai glostyti noris
Ir žiedą paparčio priglausti,
Įvertint jo galią ir grožį.
Ramybė... Ir prisiminimai
Pabyra smiltelėm po kojų.
Švelnus aromatas jazminų
Vardus iš laiškų atkartoja.
Ramybė. Tyla ir ramybė
Užpildo vakarį peizažą,
O perlai rasų žaroj žiba
Ir dosniai dalina kaip grąžą...
Gegužis puošiasi spalvom.
Dangus melsvų akių žydrumo.
Kiemai užpildyti kalbom
Apie pavasarišką bumą.
Ir vėjai visiškai kiti,
Net dilgėlės ne tokios kandžios.
O horizontas taip arti,-
Ranka pasiektum kitą krantą.
Gamta, lyg nuotaka, žavi,
Iš skrynios traukia baltą skarą.
Nebegali likt nuošaly,
Nes širdyje šviesu ir gera!
Kai pražysiu alyvom baltom
Prie senuko akmens šalia tako,
Tu ateik ir sustok po šakom,
Atsigerti svaigiausio jų kvapo.
Ir kai saulė į ežerą bris,
Guls po kojom ištįsę šešėliai,
Paklausyk, ką kuždės tau širdis,
Prisimink, kuo kadaise tikėjai.
Praeitis, juk žinai, nebegrįš,-
Su slaptažodžiu liko už durų.
Tiktai laikrodžiai tiksi nakty
Ir graudingai į dabartį žiūri...
Kai pražysiu alyvom baltom,
Atsigerk to svaigaus aromato,
Prisiliesk savo lūpom drėgnom
Ir pajusk tai, ko akys nemato.....
