Skuba vakaras.
Sninga...
Veidus drėgme masažuoja.
Budi senas žibintas,
Akį pakreipęs
Siūbuoja.
Slenka pro jį praeiviai-
Išeina, o gal sugrįžta?
Tiesiasi pėdsakų kreivės,
Niekas nė kiek
Nesišypso.
Krinta didelės snaigės...
Aš neturiu kur skubėti.
Su dideliu nerimu baigės,
Tai, ko nenoriu minėti.
Ieškau pėdsakų Tavo,-
Jie čia kažkur
Pasimetę...
Mintys - ties veido ovalu,
O žvilgsnis-
Klaustukų fazėj.
Skuba vakaras.
Sninga...
Širdį pjausto lyg šukės.
Vėl vieniša,
Nelaiminga,
Žodžių paguodai pritrūkus...
Už langų vis dar
Sniegas ir sniegas.
Lyg vaiduoklis,
Naktim neužmiegu.
Širdyje pilkas nerimas sėjas.
Ilgesys...
Jis gilėja...gilėja...
Tiktai laikrodis
Budiną tylą,
Tartum guosdamas,
Eina, netyla.
Jo draugijoj tikiuosi
Ir laukiu,
Kad liestų kažkas
Mano plaukus.
Deja,už langų
Vien tik sniegas.
Ir skausmas
Širdy neužmiega...
V
is blaško gyvenimas, mėto,
Neklausia, to norim ar ne,
Likimo keliu nužymėtu
Klajodami einam žeme.
Akimirkai kartais sustojam
Ir keliam į dangų akis.
Nauja viltimi sualsuojam:
Gal Angelas ims ir atskris?
Jam pažadam duoti, ne imti,
Net keistis su metų kaita,
Į užmarštį skausmą gramzdinti,
Kad liktų lengvesnė našta.
Klajojam takais sudėtingais,
Nežinom likimas kur svies.
Ir ieškom į ką atsiremti,
Ir trokštame draugo peties.
Gyvenimas blaško ir mėto,
Lyg jūra audringa laivus,
Likimo keliais nužymėtais,
Tikėkim,parves į namus!
