Neišeik,
Dar Mūša neša ižą
Ir žiema vis dairosi atgal.
Neišeik,
Dar vyturiai negrįžę,
Palūkėk,
Kol obelys pabals.
Neišeik,
Naktim šešėliai šlaistos...
Palūkėk dar
Pievų žalumos.
Dar pabūk,-
Nutols pernykštis aidas,
Saulės žaismas
Laiką vainikuos.
Juk suspėsi,
Kai pabirs purienos
Ir pakrantės
Mūšos geltonuos,
Neišeik,
Bus skaudžios mano dienos,
O širdis
Atodūsius kartos...
Nerandu sau vietos,-
Vis blaškausi,
Lyg daryčiau šimtus nuodėmių.
Pasvarstau: esu gal apkerėta,
Kad blogai jaučiuosi tarp žmonių?
Nejuntu pilnatvės,
Viskas pilka,
Susikaupti vis sunkiau, sunkiau,
Vis rečiau beišeinu į gatvę.
Gal, sakau, keistuole aš gimiau?
Na, ir kas,kad gėlės
Krauna žiedus,
Kad už lango keičiasi gamta.
Pajuntu tik dar stipresnę gėlą
Ir vienatvę, stovinčią greta...
Ne, ne man miražai,
Tolių grožis.
Ir palaimos delno nejaučiu...
Bet...širdy svajonių žvaigždės mažos
Gal sužibs ir nebeliks kančių?....
Žydi alyvos. Švelniai baltai.
Aromatas svaigus.
Tu stovi nuleidus akis nekaltai,
Nejau ko baugu?
Naršo vėjelis, glosto šakas,
Penkialapius skaičiuos.
Ir kužda žiedeliams tas šelmis kažką...
Iš kur tiek drąsos???
Žydi alyvos, gula širdin
Tas trapumas jausmų...
Tu stovi ir lauki. Kalbu. Ar girdi?
Nereikia skausmų!
Kvepia alyvos. Perlų rasa.
Šitiek grožio šalia!
Paklaidžiok pamiršusi viską, basa,
Liūdėt nevalia!
Baltos alyvos. Laimė žieduos...
Ranką dėk prie širdies.
Klausykis, lakštingalos Tau užgiedos,
Neliks nevilties...
