Vis blaškausi,
Lyg daryčiau šimtus nuodėmių.
Pasvarstau: esu gal apkerėta,
Kad blogai jaučiuosi tarp žmonių?
Nejuntu pilnatvės,
Viskas pilka,
Susikaupti vis sunkiau, sunkiau,
Vis rečiau beišeinu į gatvę.
Gal, sakau, keistuole aš gimiau?
Na, ir kas,kad gėlės
Krauna žiedus,
Kad už lango keičiasi gamta.
Pajuntu tik dar stipresnę gėlą
Ir vienatvę, stovinčią greta...
Ne, ne man miražai,
Tolių grožis.
Ir palaimos delno nejaučiu...
Bet...širdy svajonių žvaigždės mažos
Gal sužibs ir nebeliks kančių?....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.