Visą dieną tik lyja ir lyja,
Pasakytum, prakiuro dangus.
Slepia žiedus po lapais lelijos,
Grožį skleis, kai tik saulę pajus.
Slenka gatvėmis žmonės beveidžiai,
Susigūžę po skėčiais margais.
Šitoks oras savimeilę žeidžia,
O sumanymus verčia niekais.
Rauda medžiai, šlapi akmenėliai.
Dangaus ašaros plaukia gatve.
Tas akiplėša vėjas! Įšėlęs
Iš kantrybės Perkūną išves!
Visą dieną pritemę, vis lyja,
Nesimato dangaus pažangos.
Jau atrodo, visa amžinybė,
Kai peizažą gadina vanduo...
Prasilenkiau su Mūza,
Nesuvaldžiau Pegaso,
Eiliuot svajonė dužo,
Pamiršti laikas prašo.
Bandžiau spalvom sužaisti,
Rinkausi patogiausias,
Bet raidės kėlė maištą
Ir norų nesiklausė.
Pakibo žodžių aidas.
Harmonijos - nė lašo.
Troškimas tuo ir baigės,
Pagavus Mūša neša.
Tikėjimas užgeso
Pegasą pažaboti,
Mintis dar krebžda, prašos,
Deja.....Ne man eiliuoti...
Pilki debesys dangų skandina.
Ilgesys susirenčia namus.
Nepabėgsi, žmogau, nuo likimo,
Susitaikyk. Ir liksi ramus.
Laimės valandos rudeniu baigės,
Bet pabūk su manim, pasvajok.
Blaškos vėtrungė,staipos apsvaigus,
Vėjas derina fleitą. Užgros.
Pamažu tolsta rudenio žingsniai.
Tik ar ilgesį jie išsineš?
O delne drėgnas lapas sustingsta...
Ir kodėl nepalaukė manęs?..
Kad mano eilėraščių nieks neskaitys,
Tą žvilgsniai parodė iš anksto,
Tik žmonės nedrįsta sakyt į akis
Ir veidus vis rankomis dangsto.
Bet knygą paims,pavartys,pažiūrės,
Nuduos: įdomumo čia jokio!
Ir skaudulio ženklą uždės ant peties,
Už posūkio garsiai išjuokę.
O laikas nelaukia, diktuoja širdis.
Dienas eilėmis apdainuoju,
Nes vis neapleidžia geroji VILTIS,-
Tikiu, bus kitaip. Ir svajoju...
Rudeninėm spalvom piešiu tylą,
Kur auksinėm karūnom beržai,
Kur šermukšniai karoliais pažyra,
Tik salutės šiek tiek per mažai.
Toj tyloj pilnos saujos jurginų,
Nepakąstų klastūnės šalnos.
Lieptas upę apglėbti mėgina,
Vis bandydamas žvilgsniais paguost.
O tavęs ten nėra ir nebuvo!
Ta tyla be tavęs - lyg daina.
Net vorai užmaršties rūbą siuva,
Kad tiktai visko būtų gana.
Ir piešiu, vis piešiu rudens tylą,
Kurią kartais sudrumsčia genys,
O po kojomis lapai pažyra..
Bet svajonėj tylos bučinys!
Nesitiki, kad man tiek daug,
Nejau galėjau tiek sulaukt?
Dar atviri širdies langai,
Dar noris šėlt, skrajot ilgai.
Tai kas, kad plaukuose šalna,-
Veide jaunystės šypsena.
Ir nors raukšlelių su kaupu,
Visais takais suspėt skubu!
Mat, mano žingsniai gan greiti,
O padejavimai - reti.
Visi man gali pavydėt
Ar šaipiais žvilgsniais palydėt.
Gyvenime svarbu tikėt,
Save ir gerbti, ir mylėt,
O metų kraitis - ne našta,
Širdis juk visada karšta!
