Kur auksinėm karūnom beržai,
Kur šermukšniai karoliais pažyra,
Tik salutės šiek tiek per mažai.
Toj tyloj pilnos saujos jurginų,
Nepakąstų klastūnės šalnos.
Lieptas upę apglėbti mėgina,
Vis bandydamas žvilgsniais paguost.
O tavęs ten nėra ir nebuvo!
Ta tyla be tavęs - lyg daina.
Net vorai užmaršties rūbą siuva,
Kad tiktai visko būtų gana.
Ir piešiu, vis piešiu rudens tylą,
Kurią kartais sudrumsčia genys,
O po kojomis lapai pažyra..
Bet svajonėj tylos bučinys!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.