Kur bąla sodas nuo gausos žiedų.
Liaunutę šaką į rankas paėmus,
Gal pasakysi: ,,mielas, nuostabu! ,,
Sugausiu tavo klaidžiojantį žvilgsnį,
Paklysiu savo paslapčių vilny,
Bandydamas surasti svarbią dingstį,
Pirmiau paklausiu: ,,kaip tu gyveni?,,
Neklausdama ateik į baltą sodą,
Kur groja medžiai bičių dūzgimu.
Priglauski galvą prie obels šakotos
Ir išsakyk jai savo troškimus.
Vien dėl tavęs globoju savo sodą,
Kad į svajonę žengtume kartu.
Pilnatvėj skleisis žmogiškumo godos,
Balti žiedeliai leisis ant takų.
Tik tu dažniau užsuk į mano sodą,-
Aš tau eilėm prabilsiu iš širdies...
Nors eilės tos gal prastos pasirodys,
Bet sodui žydint, negaliu tylėt!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.