Saują snaigių pasigavęs vėjas
Nunešė pirmyn baltuojančia alėja
Ir, suvystęs audeklan plonytin,
Nutarė į lopšį patupdyti.
O užklojęs gruodžio šerkšno gijom,
Išlėkė į toliuos dunksantį eglyną.
Liko prieblandoj tik gūsio aidas,
Akys Tavo ir įraudęs veidas.
Kaminai, plačiai atsilapoję,
Ryja sniego miltus ir ...pypkiuoja.
Mirksi lempos uždegtų žibintų,
Virpantys šešėliai tyliai žemėn krinta.
Vaikštinėjam apšviesta alėja.
Vakaras kamienus medžių glamonėja...
Grįžta vėjas, lyg džiaugsmų pervertas,
Neša vaišių- šaldytą desertą!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.