Metai niekad atgalios negrįžta
Ir kas buvo, jau nesikartos.
Nukurnėjo vieškeliais jaunystė,
Išsibarstė šerkšnas smilkiniuos.
Uždarytos durys į tą laiką,
Kada dienos skraidė drugeliu,
Kai dažnai kvatojome be saiko,
Nežinojom žodžio ,,NEGALIU!"
Nudundėjo traukiniais ir naktys,
Kai žvaigzdynai rodės taip arti,
O dabar žvakes jau reikia degti,
Nes peronai tamsūs ir tušti...
Metai niekad atgalios negrįžta
Ir jaunystė jau nesikartos,
Tiktai širdys to nepripažįsta,-
Na, ir kas, kad šerkšnas smilkiniuos.
Dar svajot, tikėt,mylėt ir jaustis
Reikalingais ir labai svarbiais.
Kol žiema jausmų ledais nekausto,
Širdimis išliekame jaunais!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.