Kloja medžių šakas tyliai krintantis sniegas.
Po storais kailiniais parkui pūkinis miegas.
Baltuose pataluos įsisupus Mažupė.
O ramybė kokia...Snaigės supasi... supas...
Dvaro rūmai čia pat. Savą paslaptį saugo.
Šalia jo kiek kartų gimė, brendo, išaugo.
Kiek legendų, sakmių, nutikimų išgirsta,
Sako, net ąžuolai kartais ima - pravirksta...
Kai po parką braidau, snaigės pakelia ūpą.
Galvoje kiek minčių, kiek galvosūkių sukas!
Ir tarp medžių baltų, tarsi kino reklamoj,
Aš vaizduotėj regiu žavią rūmų šių damą,
O už durų, langų - kasdienybę turtingą,
Kur gėrimų,azarto ar aukso nestinga...
---------------------------------------------------
Visa tai - praeitis, bet sklaidau ją lyg knygą.
Nors...geriau netrukdyt,- parkas žiemai užmigo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.