RYTO KAVA

Mane pažadina iš miego
Kavos pasklidęs aromatas.
Tai kas, kad už langų tik sniegas,
Juk prieš mane dvi žydros akys!
Švelnus delnų prisilietimas
Ir bučinys gaivus į skruostą.
Kaip miela - visa tai be grimo,-
 Taip paslaptingai sielą glosto!
Gurkšnoju kavą juodą, kvapnią.
Tai kas, kad už langų tik sniegas.
 Sušildo, pasimiršta sapnas
Ir džiaugsmo ašara nurieda!..

TAI, KAS LIKO

Tu man eilėraščius rašei.
Gegužis brido pievom.
Liepsnojo širdyse laužai,
Svaigino mėnesienos.

Bemiegės naktys - ne kliūtis,
Jas vogėm...vogėm...vogėm...
Jaunystė - pasakų šalis,
Jausmams nestigo grožio.

Deja...ji tolo traukiniais,
Likimo vėjams lekiant.
Tikėjom, niekad nepraeis,
O tirpo tarsi žvakė...

Ir bruožai šiandien jau kiti,
Ir juokas patyliukais.
Tavi eilėraščiai širdy,
Bet bado tarsi šukės...

KAI MŪZA NUTOLSTA

Kai užplūsta įkvėpimas,
Patys žodžiai ieško rimo.
Bet dažnai tik tuščias lapas,
Mūza šaipos iš anapus.
Minčių durys užsidaro.
Kas belieka? Nieko gero...
Sakiniai - lyg seni mietai,
Tvoroje neranda  vietos.
Meilės eskaluot neverta,
Ji juk turi orų vardą!.
Na, nebent žiemos peizažą,
Kai išblyškęs rytas dažos.
Arba vakarą ir tylą,
Kai delčia į dangų kyla,
O gaisai seniai išblėsę
Ir tamsa dalina vėsą.
Mūza - lyg dama aikštinga,
Atrandu ją labirinte.
Švysteli viltis mažytė,-
Plunksna prašosi rašyti...

.

VIENIŠAI MAMAI

                 | skiriu drąsioms moterims|

                       

Ne Veronika aš

Ir skandintis į ežerą neisiu.

Jeigu manot: kalta!-

Turit teisę - nuteiskit!

Ryt spauda parašys

Ryškia antrašte svarbią žinutę

Ir naujieną paskleis,

Tarsi pienę papūtus.

Na, ir kas, kad viena,

Kad lyg dūmas išnyko jaunikis,-

Paskenduolių laikai

Jau tik knygose liko.

Nors be tėčio - JIS gims,

O skandintis į ežerą neisiu!

Galit teisti: kalta!

Tik ar būsite teisūs?!

STEBUKLAI ŠALIA KASDIEN

Sako, žemėje nėra stebuklų.
Netikėkite, tai ne tiesa!
Neskubėkite likimais skųstis,
Stebuklinga dar nušvis šviesa.

Laikas skęsta, mėnesienos dyla,
Kiek svajonių lieka laukimu,
Kai širdies langelis pradarytas,
Ir tyla pavirs nušvitimu.

Reikia tik atvert duris ir langus,
Nuvalyti dulkes nuo stiklų,
Prisiminti tuos, kurie tau brangūs,
Ir vienatvėj nebebus ilgu.

Jeigu sako, kad nėra stebuklų,
Netikėkit! Jie kasdien šalia!
Jie kasdien išskleidžia žiedą kuklų.
To žiedelio kerinti galia!

NELIŪDĖK

Esi liūdna.
Prigesęs žvilgsnis.
Tik juodą spalvą tematai.
Širdy - skriauda.
Žinau,- nuvylė.
Sau tiltą
Prarajon statai.
Po kojomis
Tau žemė slysta,
Nebemieli gimti namai.
Bet neliūdėk,
Tai dar ne viskas.
Ir dienos tos
Neamžinai.
Ne tu viena,-
Ir man taip būna,
Kai smaugia ašaros akis,
O nerimas
Užvaldo kūną,
Bemiegė ne viena naktis.
Likimas mus
Pilnai išbando:
Ir džiaugsmo būna,
Ir skriaudų,
Plonu ledu
Praeiti tenka,
Atskirti grūdą nuo pelų.
Nusišypsok,
Liūdėt neverta,
Dar ranką tau išties sėkmė.
Ir uždainuok,
Koks geras laikas, 
Sugrįš vėl laimė,
Patikėk!

SAUSIO VAKARĄ

 
Sausio vakaras. Anksti sutemsta.
Tik mėnulis dangaus vitrinoj
Vykdo pareigas - šviečia į tamsą
Ir nakčiai vartus užrakina.

Sausio vakaras. Plauko ramybė.
Po medžiais šešėliai bučiuojas...
Mačiau - žvaigždę tamsa nusiskynė
Ir glausdama švelniai sūpuoja.

Sausio vakaras.Žingsniai nutilsta,
Tuščia autobusų stotelė.
Kažkur plaka belaukiančios širdys,
Garuoja arbatos puodelis...

Sausio vakaras brenda į naktį.
O mėnulis dangaus vitrinoj,
Spinduliuodamas putlią pilnatvę,
Raktą uždaro į skrynią...

ŽIEMAI AŠAROJANT

Kai už lango verkšlena žiema,
Dienos pilkos ir nieko nesako,
Net vienatvė tokia artima,-
Degu žvakę ir šnekamės...šnekam...

Apie tai, kas įstrigę širdy,
Laikui bėgant dar nepasimiršta,
Apie tai, ar dar  speigas toli
Ir kokie nemalonūs jo pirštai.

Liūdesys nebetenka prasmės,-
Tamsesne skarele prisidengia.
Lyg pabėgęs nuo savo kaltės,
Pasirodyt daugiau nebebando.

Lai sau verkia už lango žiema,
Ant stiklų šlapius laiškus terašo,
Ir vienatvėj veide šypsena.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Žvakė tyliai kvapu vaško laša...