Kai už lango verkšlena žiema,
Dienos pilkos ir nieko nesako,
Net vienatvė tokia artima,-
Degu žvakę ir šnekamės...šnekam...
Apie tai, kas įstrigę širdy,
Laikui bėgant dar nepasimiršta,
Apie tai, ar dar speigas toli
Ir kokie nemalonūs jo pirštai.
Liūdesys nebetenka prasmės,-
Tamsesne skarele prisidengia.
Lyg pabėgęs nuo savo kaltės,
Pasirodyt daugiau nebebando.
Lai sau verkia už lango žiema,
Ant stiklų šlapius laiškus terašo,
Ir vienatvėj veide šypsena.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Žvakė tyliai kvapu vaško laša...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.