Patys žodžiai ieško rimo.
Bet dažnai tik tuščias lapas,
Mūza šaipos iš anapus.
Minčių durys užsidaro.
Kas belieka? Nieko gero...
Sakiniai - lyg seni mietai,
Tvoroje neranda vietos.
Meilės eskaluot neverta,
Ji juk turi orų vardą!.
Na, nebent žiemos peizažą,
Kai išblyškęs rytas dažos.
Arba vakarą ir tylą,
Kai delčia į dangų kyla,
O gaisai seniai išblėsę
Ir tamsa dalina vėsą.
Mūza - lyg dama aikštinga,
Atrandu ją labirinte.
Švysteli viltis mažytė,-
Plunksna prašosi rašyti...
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.