Argi
dar nematai,
Kad
mane savo meile pažadinai,
Kad
artėja krantai,
Ateinu
per briaunotus akmenis.
Argi
nesupratai,
Kad
pasikeitė buvęs gyvenimas ,
Kad
kiti apmatai
Ir
kitoks upelio sruvenimas?
Tik
priglausk, būk šalia,
Kartu pasitikim saulėlydžius.
Meilės
tokia galia,
Niekada
jausmų nesigėdykim.
O
nuspėt nesunku,
Kad
kaskart mane žvilgsniais degini.
Lyg
gėles juos renku.
Būk
šalia, juk meilė – tai magija..
Kartais
reikia tiek nedaug,
Kad
išauštų giedras rytas
Ir kad
šypsena žmogaus
Blogą
nuotaiką sklaidytų,
Kad
pajustum, jog tyla
Kalba
dar aiškiau, nei žodžiai
Ir kad
ašara tyra
Sielą
atvirai parodo.
Kartais
reikia tiek nedaug,
Kad
nutvertum laimės paukštį,
Tiktai
patarimo sau:
Žvelgt
po kojom ir į aukštį!
Kad
širdy šilti jausmai
Išsiskleistų
rožės žiedu.
Kartais
reikia tiek mažai,-
Jie
nematomi atrieda!
Metai
eina. Vis tolsta ir tolsta..
Keliaujam
likimo keliais.
Rikiuojasi
dienos lyg posmai-
Ir
snigs, ir žiedais išsiskleis.
Tiktai
brydės gilėja, platėja
Ir
liks atminimais širdy,
Bus
sieloje džiaugsmo alėjų,
Bus,
ašara skausmo karti.
Laimės
ieškome. Tikim dar meile.
Svajonės..troškimai..
viltis..
O
metai rikiuojas į eilę,
Nutolsta.
Ir žinom – negrįš..
Metai
eina. Tik tolsta ir tolsta.
Sidabras
subyra plaukuos.
Laivais
juos išlydim iš uosto
Ir
tikimės naujo. Kažko...
