APIE MEILĘ

Sako, meilė karšta žarija-
Suliepsnoja ir...ima užgęsta.
Atsargiai reikia elgtis su ja,
Nes bematant gali ja nudegti..

Sako, kartais ji tarsi žvaigždė-
Nepasieksi, nors kaip benorėtum,
Tačiau kartais ji veržias spindėt
Ir priglaudžia po laukiančiu skėčiu.

Sako, meilė- ramunė balta,
Sužydėjus visai šalia tako.
Sako, meilė tokia nekalta,
Bet nuo jausmo to dažnas apako.

Sako, meilė- jausmų lavina,
Bet apimt ją gali savom rankom,
Tai branginkim ir saugokim ją,
Nes prarasti - minutės užtenka..

KAI TU ŠALIA

Kai tu šalia - sustoja laikas
Ir žodžiai skamba lyg daina,
Vėjelis plaukus švelniai draiko,
O siela džiaugsmo kupina.

Kai tu šalia - gegužiais žydi
Net akmenėliai pakelės,
Kai tu šalia - rasotos brydės
Nuplauna nerimą minties.

Kai tu šalia - nereikia nieko,
Tik tyliai žvelgti į akis,
Lyg duonos, žvilgsnio atsiriekti
Ir širdyje jį uždaryt.

Kai tu šalia - esu laiminga,
Paskęstu jaukiame glėby,
Žiedais jazminų dienos sninga
Ir norisi kregžde skraidyt!

GYVENIMO GRIMASOS

Sudėtingas tas mūsų gyvenimas,
Ir painūs jame labirintai.
Sugriūna ne vienas sumanymas,
Užgęsta ryškiausi žibintai.
Tamsoje klydinėjam po nežinią,
Nutolstam ir vėlei sugrįžtam.
Ir džiaugsmą, ir liūdesį nešamės,
Kai lydi diena vakarykštė.
Būna, akmenys guli po kojom
Ir vandenis tenka apeiti.
Ne kartą save paaukojome,
Padidinę aukštį ir greitį.
Bet į priekį mus veda tikėjimas,
Kad rytdiena auš tik saulėta.
Ir viltį, lyg grūdą pasėjame,
Ir siekiam kliūtis nugalėti.
Sudėtinga kelionė gyvenimu-
Vis ieškom į ką atsiremti,
Bet nieko nėra neįmanomo,
Kai didelis noras gyventi!

IEŠKAU TAVĘS

Mano rankos ieško tavo rankų,
Ieško tavo lūpų ir peties.
Ar girdi, krūtinėj audros trankos?..
Jei gali, nors skruostą man paliesk...

Jei gali, paglostyk mano plaukus,
Švelnų žodį tyliai pakuždėk,
Tavo juoko lyg stebuklo laukiu,
Kaip lietaus bevystanti gėlė.

Tas laukimas jau skausmu pavirto.
Ilgesį lyg tylą skandinu.
Ir kodėl man toks likimas skirtas,
Ir kodėl man šiandien taip sunku?

Mano rankos ieško tavo rankų,
Laukia lūpų skonio ir širdies,
O krūtinė lyg Perkūnas trankos,
Nepraeik- sustok, priglausk, mylėk...

PO ŽIBINTU

Skuba vakaras.
Sninga...
Veidus drėgme masažuoja.
Budi senas žibintas,
Akį pakreipęs
Siūbuoja.
Slenka pro jį praeiviai-
Išeina, o gal sugrįžta?
Tiesiasi pėdsakų kreivės,
Niekas nė kiek 
Nesišypso.
Krinta didelės snaigės...
Aš neturiu kur skubėti.
Su dideliu nerimu baigės,
Tai, ko nenoriu minėti.
Ieškau pėdsakų Tavo,-
Jie čia kažkur
Pasimetę...
Mintys - ties veido ovalu,
O žvilgsnis-
Klaustukų fazėj.
Skuba vakaras.
Sninga...
Širdį pjausto lyg šukės.
Vėl vieniša,
Nelaiminga,
Žodžių paguodai pritrūkus...

NEUŽMIEGANT

Už langų vis dar
Sniegas ir sniegas.
Lyg vaiduoklis,
Naktim neužmiegu.
Širdyje pilkas nerimas sėjas.
Ilgesys...
Jis gilėja...gilėja...
Tiktai laikrodis
Budiną tylą,
Tartum guosdamas,
Eina, netyla.
Jo draugijoj tikiuosi
Ir laukiu,
Kad liestų kažkas
Mano plaukus.
Deja,už langų
Vien tik sniegas.
Ir skausmas
Širdy neužmiega...

GYVENIMAS

Vis blaško gyvenimas, mėto,
Neklausia, to norim ar ne,
Likimo keliu nužymėtu
Klajodami einam žeme.

Akimirkai kartais sustojam
Ir keliam į dangų akis.
Nauja viltimi sualsuojam:
Gal Angelas ims ir atskris?

Jam pažadam duoti, ne imti,
Net keistis su metų kaita,
Į užmarštį skausmą gramzdinti,
Kad liktų lengvesnė našta.

Klajojam takais sudėtingais,
Nežinom likimas kur svies.
Ir ieškom į ką atsiremti,
Ir trokštame draugo peties.

Gyvenimas blaško ir mėto,
Lyg jūra audringa laivus,
Likimo keliais nužymėtais,
Tikėkim,parves į namus!

MEILĖS DIENĄ

Stalas.
Žvakės...
Pilnos taurės.
Akys žvalgos į duris.
Ne, negali būt apgaulės..
Mano mielas,
Kur gi jis?
Ar ne per ilgai
Užtruko?
Net delčia neberami.
Plaikstos žvakės,
Vaškas laša,
Kur, mielasis,
Tu esi?
Dieną švento Valentino
Širdys turi būt kartu.
Kam gi bėgti nuo likimo,-
Pasitikt
Tavęs skubu.
Stalas.
Žvakės...
Pilnos taurės...
Puokštė rožių.
Bučinys...
Tegu sukasi pasaulis,
Mano džiaugsmas šiandien- JIS...

RYTO KAVA

Mane pažadina iš miego
Kavos pasklidęs aromatas.
Tai kas, kad už langų tik sniegas,
Juk prieš mane dvi žydros akys!
Švelnus delnų prisilietimas
Ir bučinys gaivus į skruostą.
Kaip miela - visa tai be grimo,-
 Taip paslaptingai sielą glosto!
Gurkšnoju kavą juodą, kvapnią.
Tai kas, kad už langų tik sniegas.
 Sušildo, pasimiršta sapnas
Ir džiaugsmo ašara nurieda!..

TAI, KAS LIKO

Tu man eilėraščius rašei.
Gegužis brido pievom.
Liepsnojo širdyse laužai,
Svaigino mėnesienos.

Bemiegės naktys - ne kliūtis,
Jas vogėm...vogėm...vogėm...
Jaunystė - pasakų šalis,
Jausmams nestigo grožio.

Deja...ji tolo traukiniais,
Likimo vėjams lekiant.
Tikėjom, niekad nepraeis,
O tirpo tarsi žvakė...

Ir bruožai šiandien jau kiti,
Ir juokas patyliukais.
Tavi eilėraščiai širdy,
Bet bado tarsi šukės...

KAI MŪZA NUTOLSTA

Kai užplūsta įkvėpimas,
Patys žodžiai ieško rimo.
Bet dažnai tik tuščias lapas,
Mūza šaipos iš anapus.
Minčių durys užsidaro.
Kas belieka? Nieko gero...
Sakiniai - lyg seni mietai,
Tvoroje neranda  vietos.
Meilės eskaluot neverta,
Ji juk turi orų vardą!.
Na, nebent žiemos peizažą,
Kai išblyškęs rytas dažos.
Arba vakarą ir tylą,
Kai delčia į dangų kyla,
O gaisai seniai išblėsę
Ir tamsa dalina vėsą.
Mūza - lyg dama aikštinga,
Atrandu ją labirinte.
Švysteli viltis mažytė,-
Plunksna prašosi rašyti...

.

VIENIŠAI MAMAI

                 | skiriu drąsioms moterims|

                       

Ne Veronika aš

Ir skandintis į ežerą neisiu.

Jeigu manot: kalta!-

Turit teisę - nuteiskit!

Ryt spauda parašys

Ryškia antrašte svarbią žinutę

Ir naujieną paskleis,

Tarsi pienę papūtus.

Na, ir kas, kad viena,

Kad lyg dūmas išnyko jaunikis,-

Paskenduolių laikai

Jau tik knygose liko.

Nors be tėčio - JIS gims,

O skandintis į ežerą neisiu!

Galit teisti: kalta!

Tik ar būsite teisūs?!

STEBUKLAI ŠALIA KASDIEN

Sako, žemėje nėra stebuklų.
Netikėkite, tai ne tiesa!
Neskubėkite likimais skųstis,
Stebuklinga dar nušvis šviesa.

Laikas skęsta, mėnesienos dyla,
Kiek svajonių lieka laukimu,
Kai širdies langelis pradarytas,
Ir tyla pavirs nušvitimu.

Reikia tik atvert duris ir langus,
Nuvalyti dulkes nuo stiklų,
Prisiminti tuos, kurie tau brangūs,
Ir vienatvėj nebebus ilgu.

Jeigu sako, kad nėra stebuklų,
Netikėkit! Jie kasdien šalia!
Jie kasdien išskleidžia žiedą kuklų.
To žiedelio kerinti galia!

NELIŪDĖK

Esi liūdna.
Prigesęs žvilgsnis.
Tik juodą spalvą tematai.
Širdy - skriauda.
Žinau,- nuvylė.
Sau tiltą
Prarajon statai.
Po kojomis
Tau žemė slysta,
Nebemieli gimti namai.
Bet neliūdėk,
Tai dar ne viskas.
Ir dienos tos
Neamžinai.
Ne tu viena,-
Ir man taip būna,
Kai smaugia ašaros akis,
O nerimas
Užvaldo kūną,
Bemiegė ne viena naktis.
Likimas mus
Pilnai išbando:
Ir džiaugsmo būna,
Ir skriaudų,
Plonu ledu
Praeiti tenka,
Atskirti grūdą nuo pelų.
Nusišypsok,
Liūdėt neverta,
Dar ranką tau išties sėkmė.
Ir uždainuok,
Koks geras laikas, 
Sugrįš vėl laimė,
Patikėk!

SAUSIO VAKARĄ

 
Sausio vakaras. Anksti sutemsta.
Tik mėnulis dangaus vitrinoj
Vykdo pareigas - šviečia į tamsą
Ir nakčiai vartus užrakina.

Sausio vakaras. Plauko ramybė.
Po medžiais šešėliai bučiuojas...
Mačiau - žvaigždę tamsa nusiskynė
Ir glausdama švelniai sūpuoja.

Sausio vakaras.Žingsniai nutilsta,
Tuščia autobusų stotelė.
Kažkur plaka belaukiančios širdys,
Garuoja arbatos puodelis...

Sausio vakaras brenda į naktį.
O mėnulis dangaus vitrinoj,
Spinduliuodamas putlią pilnatvę,
Raktą uždaro į skrynią...

ŽIEMAI AŠAROJANT

Kai už lango verkšlena žiema,
Dienos pilkos ir nieko nesako,
Net vienatvė tokia artima,-
Degu žvakę ir šnekamės...šnekam...

Apie tai, kas įstrigę širdy,
Laikui bėgant dar nepasimiršta,
Apie tai, ar dar  speigas toli
Ir kokie nemalonūs jo pirštai.

Liūdesys nebetenka prasmės,-
Tamsesne skarele prisidengia.
Lyg pabėgęs nuo savo kaltės,
Pasirodyt daugiau nebebando.

Lai sau verkia už lango žiema,
Ant stiklų šlapius laiškus terašo,
Ir vienatvėj veide šypsena.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Žvakė tyliai kvapu vaško laša...