Mes jau niekad nebesusitiksim,
Buvęs kelias dalosi į du,
Svetimi nuo šiolei pasiliksim,
Nors...gal kartais šauksime vardu...
Bus rytai, vienatvėje pakirdę,
Ilgos naktys su slogiais sapnais.
Pažadai, kuriais mane nugirdei,
Nuplasnojo virpančiais sparnais.
Vakarais kuždės už lango vėjas,
Pūgos sniegą neš pirmyn, pirmyn...
Melavai, tik niekad nemylėjai,
O tikėjau atvira širdim.
Išdavystė apvertė pasaulį,
Paskandino buvusius jausmus,
Bet tikiu, sušvis dar mano saulė,
Tik, kas buvo, to jau nebebus.
Mes jau niekad nebesusitiksim
Ir kalbėtis nebėra prasmės,
Buvus meilė duženom ištiško...
Eisiu pasitikt naujos lemties!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.