PASKUTINIAI ŽINGSNIAI

Laikrodžiai negailestingai tiksi,
Paskutinės valandos...minutės...
Dvyliktą Naujuosius pasitiksim!
Et, kad suvėluotų jie truputį...

Valandos, šiek tiek dar palūkėkit,
Neskubėkit praeitin išeiti,
Leiskite stebuklais patikėti
Ir užbaigt pripildyt metų kraitę.

Laikas toks, kai reikia apgalvoti,
Ką padarėm, ko gal dar nespėjom,
Eidami į paskutinę stotį,
Pripažinkim - kartais dykinėjom.

Valandos...minutės...Skuba, bėga,
O Naujieji savo langą veria.
Ant palangės jau Gaidelis gieda,
Linki neštis į Naujus, kas gera!

                                            Vaikams

   Vaikams

GIMTADIENIUI

Žiedų ugny sušok svajingą tango,
Pamiršk metus ir nieko negalvok,
Kasdien šypsokis, žvelgdama pro langą
Ir iš gyvenimo akimirkas pavok!

Nenusimink, kad metų padaugėjo,
Kad smilkiniai pasipuošė šalna,
Juk tai, kas buvo, ėjo ir praėjo,
Esi mama ir nuostabi žmona!

Gyvenk džiaugsmais, te rūpesčiai išeina,
Dar daug kelių kryžiuosis prieš akis.
Užtrauk skambiausią ir linksmiausią dainą,
Sėkmė visas duris plačiai atidarys.

Šiandien sušok ugningą ,svaigų šokį,
Te vėjo gūsiai įsupa metus
Ir su daina gyvenimui šypsokis,
Tikėk, kad metų laikas daug, dar daug atsiųs!

VOVERAITĖ

       vaikams

Nuo šakelės ant šakelės
Striksi voverytė.
Žvitrios, smalsios jos akelės,
O jau uodegytė!

Į lazdyną įliuoksėjus,
Riešutėlius skina.
Pilną krepšį jų pridėjo,-
Pamaitins šeimyną.

Jos mažieji voveriukai
Laukia kantriai, tyliai.
Greitai voveraitė sukas,
Vaikučius ji myli!

NYKSTANT KALENDORIUI

Ir vėl sutirpo metai,
Kaip tirpsta ledo lytys.
Ant sienos kalendorius
Toks liūdnas, toks sulysęs...

Sujudęs gruodis gėris,
Ir laikrodis nustebęs-
Aplink girliandos žėri
Ir plaikstos ryškios žvakės.

Vėl naujas džiaugsmo rūmas
Atvers duris į širdis,
Gims meilė ir gerumas,-
Nauji ant slenksčio girdis!

Tad leiskit man šįvakar
Vėl su Jumis pabūti,
Kol plaikstos, tirpsta žvakės,
Kol lieka tik minutės...!

BAIGIANTIS GRUODŽIUI

Ryškiai spindi Ožiaragio žvaigždės,
O šalia - mėnulis ant vinies,
Dar vieni ištirpo, baigės,
Vėl palikę brandą, išminties.

Dyla metai, kaip delčia sunyksta,
Gruodis baigė ilginęs naktis.
Te kurčia lemtis paklysta,
O pusnynais lai atbris viltis!

Te atneš Naujuosius Ožiaragis
Su sėkme,su lūkesčiais, dalia,
Su sočiais, skaniais pyragais
Ir darbų, vėl būsimų, eile.

Kas praėjo, atminty paliko,
O žiema balta skara užklos.
Naktį šią žvaigždelės krito,
O rytoj - vėl viskas nuo pradžios...

KALĖDOS

Ryškios girliandos languos suspindo,
Sklaidosi eglių kvapai.
Naujo laukimas veidus užtvindė,
Girdis, kaip skamba varpai.

Šventos Kalėdos rogėm atskriejo,
Renka prie stalo visus.
Nuoskaudas, pyktį paleidę vėjais,
Rodom geriausius jausmus.

Prie Kūčių stalo Angelas Baltas
Laimins visus iš eilės,
O kūdikėlis, gimęs nekaltas,
Gėrį į širdis įlies...                 

ATSISVEIKINANT

   
Šuoliais nulėkė metai,
Greit duris uždarys.
Gal dar žvilgters per petį ,
Ir... ,,Sudie!"- pasakys.

Žengs per slenkstį Kalėdos,
Kiek džiaugsmų dovanos,
Eglės šventiškai rėdos,
Pasiklystam jausmuos...

Kas arti - apkabinkim,
Palinkėkim kloties,
Gerumu apdalinkim
Ir suteikim vilties.

Sugebėkim atleisti
Ir pamiršti skriaudas,
Juk taip lengva nuteisti,
O gal mūsų klaida?

Štai ir vėl metai baigias,
O ant slenksčio Nauji.
Te Kalėdinės snaigės
Tirps ramybe širdy!

PO ŽVAIGŽDŽIŲ LIETUM

          (daina)
Įsitaisė mėnulis virš stogo,
Įsilijo auksinis  lietus.
Ši naktis - tarsi žydintis sodas,
Rodos, niekad gražesnės nebus.

Aš tikiu, kad ir tau nesimiega,
Iš žvaigždžių mano vardą renki,
Juk bemat atskubėtum per sniegą,
Bet toli, per toli tu esi.

Apkabintum, kaip tu tik temoki,
Pakartotum, kokia tau brangi.
Nuskambėtų aidais tavo juokas,
Būtų lengva ir gera širdy.

Kai sugrįši namo išsiilgęs,
Tavo lūpom aistra išsilies,
Bučiniai mano sielą sušildys,
Net mėnulis pavydu varvės!  

P.ŠIRVĮ PRISIMENANT

Apkabinęs lietuvišką beržą

Ir prigludęs prie balto liemens,

Tu jutai jo energiją veržlią

Ir tikėjais - liūdnumą išsems.

Kai į tolius daireisi pro langą,

Kur bangavo melsvieji linai,

Tu regėjai nuskendusį dangų

Bet atrodė, ten žiūri JINAI!

Sidabru kada bąlo drobulės,

Tik atodūsis liejos gilus...

Kibiruos Tu nešei jai mėnulį

Ir svajojai, kad meilė nežus.

Viltys dužo, kaip taurės sudūžta,

Nors ir pilstei stiklinėm žvaigždes.

Savo liūdesio kupiną būtį

Suguldei į dainingas eiles.

Šnara Tavo lietuviškas beržas

Ir mėnulio versmė ta pati,

Ratais Grįžulo girgždinas gervės,

Tiktai pats amžinajam kely.....

KAIP VISADA

Išeina dar vieni
Pasenę, apšarmoję,
Pavargę ir liūdni,
Liesa ranka pamoję...
Išeiname ir mes
Į naują metų kelią,
Rikiuodami dienas
Į nežinios kraitelę.
Vėl dienos bėgs srove.
Laikai keis vienas kitą.
Palies mane, tave,-
Aukštai ten numatyta...
Ir vėl kaip visada-
Liūdėsime, mylėsim.
Ir vėl nauja raida-
Likimui ranką tiesim...
Mielieji, aš linkiu
Vien meilės į jūs širdis.
Sutikime sykiu-
Naujųjų žingsniai girdis!

VARPELIAI JAU GIRDIS

Jau girdis_ aidi šventiniai varpeliai.
Naujieji skuba. Jie visai arti.
Gamta rimčiausiam laukime, snieguolėm bąla.
Kitaip suskamba žodžiai ištarti.

Senieji baigias. Valandos...minutės...
Ar jie sėkmingi buvo, ar geri?
Ar dar viliesi, kad užtruktų bent truputį,
Kad tai juokiesi, tai ir vėl verki?

Gal jie žadėjo daug, bet neišpildė,
Lape dar liko baltas pakraštys?
Juk viskas priešaky, neimk į širdį,
Pamiršk, skaudu kas buvo praeity.

Jau girdis, skamba šventiniai varpeliai.
Šampano taurės sklidinos vilties.
Nesidairyk atgal, o ženk į naują kelią,
Naujaisiais žvaigždės tau linkės kloties!

ŽIEMOS PASAKA

Tik pažvelk,
Kokia žavi gamta!
Sniegas žemę
Kailiniais užklojo.
Skamba vėjo
Grojama nata.
Vakar naktį
Šerkšnas nemiegojo...
Vaizdas koks-
Tiktai ganyk akis!
Balta balta,
Lyg pūkus kedentų.
Girdis eglių
Šaltas kuždesys,
Regis, skuba
Į gražiausią šventę.
Tik pajusk,
Ant veido nusileis
Iš padangės
Atskraidinta snaigė
Ir bematant
Pasaka ateis-
Pasitik ją-
Tai žiemos išdaiga.

TIRPSTA METAI ŽVAKE...

Vėl baigiasi metai-
Sutirpo, lyg žvakė...
Gyvenimo ratuos
Sumišę, nustebę,

Mes svarstom, kas buvę,
Ką gera padarėm?
Kur buvom suklupę,
Ką gyrėm, ką barėm?

Ir mąstom į priekį,
Viltis vėl brandinam,
Kad laimę pasieksim-
Svajonę auginam.

Vėl baigiasi metai.
Ateina Kalėdos.
Gyvenimo datos
Nauju rūbu rėdos...

NYKSTANT KALENDORIUI

Ir vėl sutirpo metai,
Kaip tirpsta ledo lytys.
Ant sienos kalendorius
Toks liūdnas, toks sulysęs...

Sujudęs gruodis gėris,
Ir laikrodis nustebęs-
Aplink girliandos žėri
Ir plaikstos ryškios žvakės.

Vėl naujas džiaugsmo rūmas
Atvers duris į širdis,
Gims meilė ir gerumas,-
Nauji ant slenksčio girdis!

Tad leiskit man šįvakar
Vėl su Jumis pabūti,
Kol plaikstos, tirpsta žvakės,
Kol lieka tik minutės...!

TYLA SPEIGE

Glostau, išglostau vakaro tylą,
Žvilgsniai paklysta, bet mintys šyla.
Gurgžda po kojom mindomas sniegas,
Ant nuogų medžių šerkšnas užmiega.
Stingdantis speigas pėdsakus barsto.
Žiema padykus, tvoromis karstos.
Noksta mėnulis, kyla virš kraigo,
Žemę apžiūri, delne palaiko.
Gula šešėliai tiesiog po kojom,
Speigas viliokas skruostus bučiuoja!
Mintys į širdį. Tylą paliečia.
Gurgždantys žingsniai skubėti kviečia!

PASAULIS LAUKIA KALĖDŲ

Tik pažvelk,- žemė nuotakos rūbais,
Spindi veidas sidabro žvaigždėm.
Vėjas pametė žadą - nestūgaus.
Šaltis langus išpaišė gėlėm.

Pažiūrėk,- stūkso medžiai aptingę,
Užsikloję pūkų patalais.
Rodos, tuo, kas aplinkui - laimingi,
Patikėję žiemos plepalais.

O pasaulis jau laukia Kalėdų,
Su stebuklais naujais, su sėkme
Ir viltim, kad pradings visos bėdos,
Džiaugsmas liesis kasdieniam bėgsme.

Ir dangus - rūpestingas ir savas,
Stebi žemę žiūronais erdvės.
Plaukia metų laivai - baltos salos,
Tuoj Kalėdų varpeliai skambės!

ŽODŽIAI VAKARUI IR VĖJUI

    
Saują snaigių pasigavęs vėjas
Nunešė pirmyn baltuojančia alėja
Ir, suvystęs audeklan plonytin,
Nutarė į lopšį patupdyti.

O užklojęs gruodžio šerkšno gijom,
Išlėkė į toliuos dunksantį eglyną.
Liko prieblandoj tik gūsio aidas,
Akys Tavo ir įraudęs veidas.

Kaminai, plačiai atsilapoję,
Ryja sniego miltus ir ...pypkiuoja.
Mirksi lempos uždegtų žibintų,
Virpantys šešėliai tyliai žemėn krinta.

Vaikštinėjam apšviesta alėja.
Vakaras kamienus medžių glamonėja...
Grįžta vėjas, lyg džiaugsmų pervertas,
Neša vaišių- šaldytą desertą!..

NORS METAI NEGRĮŽTA

Metai niekad atgalios negrįžta
Ir kas buvo, jau nesikartos.
Nukurnėjo vieškeliais jaunystė,
Išsibarstė šerkšnas smilkiniuos.

Uždarytos durys į tą laiką,
Kada dienos skraidė drugeliu,
Kai dažnai kvatojome be saiko,
Nežinojom žodžio ,,NEGALIU!"

Nudundėjo traukiniais ir naktys,
Kai žvaigzdynai rodės taip arti,
O dabar žvakes jau reikia degti,
Nes peronai tamsūs ir tušti...

Metai niekad atgalios negrįžta
Ir jaunystė jau nesikartos,
Tiktai širdys to nepripažįsta,-
Na, ir kas, kad šerkšnas smilkiniuos.

Dar svajot, tikėt,mylėt ir jaustis
Reikalingais ir labai svarbiais.
Kol žiema jausmų ledais nekausto,
Širdimis išliekame jaunais!

   

GITARA ILGESĮ UŽKLOSTO

Gal padės, o gal ir nepadės,
Bet prašau tavęs paimt gitarą.
Aš viliuos, kai stygos suskambės,
Širdyje vėl bus smagu ir gera.

Gal dainuos, o gal ir nedainuos
Su manim platus dangaus žvaigždynas,
Bet tikiuosi, ilgesį užklos,
Juk gitaros balsas nuramina.

Gal apglėbs, o gal ir neapglėbs
Šviesios mintys su garsais atskridę,
Tik, lyg sapnas, niekad neišblės
Ir paliks melodingiausią brydę...

Gal girdės, o gal ir negirdės
Už langų užsnūdęs nakčiai vėjas,
Kai aistra lyg upė išsilies,
Stambų tašką ilgesiui padėjus.

GAIDŽIO METAI

Naujieji - Gaidžio Metai bus.
Tai įvykis visiems svarbus!
Dažnai skambės kakariekū,
Visi prabusime laiku.

Visus metus padovanos.
Be skrupulų skardens, giedos.
Kaip šeimininkas, bus reiklus,
Globos kiekvieną. Ir namus.

Piktumo jis neįsileis,
Tiktai nereikia jo įžeist.
Kitaip - jis kirs aštriu snapu,
Nemėgsta nedorų žmonių.

Tikėkim, metai bus geri,-
Toks skardžiabalsis priešaky.
Ir jei nebūsim tinginiai,
Duonelės bus užtektinai!     

PASENĘ VEIDRODŽIAI

     
Ar galiu aš apkaltinti orą,
Na, kad veidrodžiai raukos. Supyko?
Mano veidą kas kartą parodo
Nebevertą nė pusės skatiko!

Susiglamžęs lyg rūbas, suvytęs.
Ir duobučių veiduos nesimato,
O plaukai - pelenų pribarstyti.
Tai kokiu save vertinti matu?

Jie meluoja. Jie baisiai meluoja!
Aš jauna ir linksma. Net žavinga!
Kas nutiko, niekaip nesumoju,
Kad per veidrodžius grožis pradingo?

Jau žinau! Reikia veidrodžius keisti!
Jie paseno, užpuolė sklerozė.
O nauji leis man vėl išsiskleisti,
Aš ir vėl sužydėsiu kaip rožė!

GYVENIMO VĖJUOS

Gyvenimo vėjai mus blaško,
Lyg smiltis takais
Ir neša iš  taško į tašką
Likimo delnais.

Į atkarpas laiką dalija:
Čia buvo, ten _ bus...
Nebūna kelių  sidabrinių ,
Teks laužti ledus.

Vienatvėj panirę į tylą,
Rikiuojam mintis.
Iliuzijų  jūron įbridę,
Sutinkam kliūtis.

Vis blaško gyvenimo vėjai,
Sūpuoja jausmais,
O mes, tų  dienų  pažymėti
Likimo ženklais...

MAN PATINKA ŽIEMA

Man patinka žiema
Ir pūga už langų,-
Pusnynuose pasakos miega.
O namų šiluma
Tirpdo ledą širdžių
Ir mintys baltesnės už sniegą.

Man patinka žiema,
Speigo žingsniai nakty,
Kada pykši tvoros ir sienos.
Ta jauki baltuma,
Tas naktų žavesys,
Kai palydi skaidri mėnesiena.

Man patinka žiema
Ir šarmoti miškai,
Kai namuose kaitrus židinys,
Kai širdy ramuma
Ir ugnies atšvaitai
Apsvaigina tartum bučinys.

Man patinka žiema,
Šalčio raštai languos,
O aplink vien balta paslaptis...
Kai jauki tyluma
Pasiklysta laukuos,
Tyliai gimsta laukimo viltis...

SAPNO ANGELAS

Labai keistokai ir nedrąsiai
Aš savo Angelą radau.
Jis ant sparnų švelnumą nešė.
Sustok!-šaukiu,-neskrisk toliau!

Gerumo laiptais aš prieisiu
Su duonos rieke ant lėkštės,
Mintis aukštyn klajot išleisiu,
Tik leisk sparnus man palytėt.

Leisk apžiūrėt, o prisilietus,
Į gėrį blogį keisiu aš.
Tikėjimo stygas nutiesiu,
Tiktai nebepalik manęs!

MEILĖS PER DAUG NEBŪNA

Na, prieik, apkabink, pasakyk, kad brangi,-
Meilės niekad nebūna per daug.
Nesvarbu, kokiais žvilgsniais ar žodžiais rengi,
Maloniausia yra jų sulaukt!

Traukiniais išdundėjo jaunystės džiaugsmai,
O į plaukus jau byra šarma.
Mes kartu, o užuovėja - mūsų namai,
Kuriuose pagarba ir darna.

Na, ir kas, kad tiek metų drauge vis, drauge,-
Amžius meilei neturi ribų.
Ji lydėjo keliais ir džiaugsmuos, ir varge,
Nestatydama ženklo TABU!

Na, prieik, apkabink, pakartok, kad brangi.
Meilės niekad nebūna per daug.
Šiltais žvilgsniais mane iki šiolei dengi.
O kad šitaip ir šimto sulaukt!

ARTĖJANT KALĖDOMS

  
Prasideda stebuklų laikas:
Svajonės pildosi, sapnai,
Tiesi rankas, tarytum vaikas,
Kitaip spalvas aplink matai.

O snaigės krinta, krinta, krinta,
Ant skruostų gula. Ir vilčių...
Po kojom gula, tolin skrenda,
Jų pabučiavimus jaučiu!

Puošni eglutė ryškiai spindi.
Širdy ramu, namuos jauku.
Kiekvieną, rodos, apkabintum,
Pasidalintum gerumu!

Linki sulaukt didžių stebuklų,
Uždegt žvakutę širdyje,
Kad tik kely jie neužtruktų
Šventų Kalėdų laukime!

LAIKO BĖGSME

 
Ar jauti-
Vėl metai baigias,
Vėl byra, supas
Baltos snaigės.
Pavargo žemė-
Ramiai miega.
Takeliais atskuba
Kalėdos!
Ar matai,
Kaip eglės žydi?
Dailumo joms
Klevai pavydi.
Nerodo džiaugsmo
Ir beždžionė-
Jau reikia ruoštis
Į kelionę...
Ar girdi,
Kaip toly suskamba
Varpeliai?
Gaidelis gieda,
Triukšmą kelia!
Ir vėl žiema,
Vėl metai baigias,
Užkloja žemę
Pusnys snaigių.
Į plaukus jų
Ir tau pasėjo.
Gražu! Lyg nuotaka!
Jaunėji!
Sidabro rūbais 
Žemė rėdos,
Rogutėm atskuba
Kalėdos!

NETIKĖTAI SUSITIKUS

Gal pamiršai tą pirmą mūsų vasarą
Ir tylią naktį ant Mažupės kranto,
Kai ėjom lyg į linksmą pasaką,
Nedrįsdami susikabinti rankom?

Tu man tada savas eiles skaitei...skaitei...
Apie mėnulį, ilgesį, draugystę.
Nedrąsiai pirmąkart apkabinai,
Bijojai, kad per greitai neprašvistų.

Dabar tavęs nebegaliu pažinti,
Pasikeitei į žilagalvį frantą,
Bet kas praėjo, jau nesugrąžinsi,
Tegu susitikimas bus mažytė šventė...

Pridėti antraštę

NUTOLUSI VASARA

         
...O mano vasara toli,-
Jau nebeliko pievoj brydės.
Nors dar miškai šiek tiek žali,
Bet paukščiai jau kadai išskridę.

Seniai nutolo traukiniai,
Švilpukų aidas išsisklaidė,
Nepamiršti tik bučiniai,-
Jie tebedegina lyg žaizdras!

O vasara toli, toli...
Rasotos naktys...mėnesienos...
Žiogelių fleitos pakely
Ir kupinos svajonių dienos...

Nubrido vasara basa,
Šešėliais sapnuose kartojas,
O vasaros skaidri rasa
Tik atminimuos vilgo kojas...

LEMTIS

Mes jau niekad nebesusitiksim,
Buvęs kelias dalosi į du,
Svetimi nuo šiolei pasiliksim,
Nors...gal kartais šauksime vardu...

Bus rytai, vienatvėje pakirdę,
Ilgos naktys su slogiais sapnais.
Pažadai, kuriais mane nugirdei,
Nuplasnojo virpančiais sparnais.

Vakarais kuždės už lango vėjas,
Pūgos sniegą neš pirmyn, pirmyn...
Melavai, tik niekad nemylėjai,
O tikėjau atvira širdim.

Išdavystė apvertė pasaulį,
Paskandino buvusius jausmus,
Bet tikiu, sušvis dar mano saulė,
Tik, kas buvo, to jau nebebus.

Mes jau niekad nebesusitiksim
Ir kalbėtis nebėra prasmės,
Buvus meilė duženom ištiško...
Eisiu pasitikt naujos lemties!

NESAKYK

Nesakyk, kad gyvenimas pilkas
Ir labai pavargai jo kely.
Už savęs palikai šitiek tiltų,-
Dar keliausi ilgai. Ir toli!

Nesakyk, kad sėkmė nusisuko,
Jos žiedų tik sausi stagarai,
Dienos slenka tarytum per rūką,
Vilčių skrynioj - juodi apdarai...

Nesakyk, kad ir meilė praėjo,
Nepalietusi tavo širdies.
Gal priimti pati nenorėjai?
Jei tik lauksi, sugrįš ji, tikėk!

Nesakyk, kad likimas tau šykšti
Džiaugsmingesnės dienos. Nors vienos!
Suspindės dar ryški vaivorykštė,
Širdžiai visko ir daug dovanos!

Patikėk, nusivilti nereikia,-
Rožės žydi tikrai ne visiems.
Jei ryžtingi gyvenimo siekiai,
Laimės paukštė dar tūps ant peties!

VĖJŲ PUOTA

Per naktį vėjai gros suktinį
Ir sumaištį kels ąžuoluos.
Padangės debesys švininiai,-
Balta skara takus užklos.

Pridengs pusnynais žemės miegą
Ir aidą rudenio dainos,
Užties laukus pūkų sermėga
Ir aršiai kaminuos kvatos.

Žinia, vel neramiai miegosis,
Šaltumas veršis į sapnus,
Už lango vyšnia gailiai guosis,
Prašys įleisti į namus.

Bet reik tikėtis, greit pro šalį 
Praūžaus vėjai keturi,
Tik lėkdami nuskriausti gali
Liepaitę lauko vidury...

PASTOVUMAS

Jau lapkritis
Ir lietūs padažnėja,
Pažyra snaigėm iš dangaus pūkai.
Kasdien kasdien tu ta pačia alėja
Pirmyn...atgal...
Bet nieko nesakai.
Kiek stebina
Šis tavo pastovumas,
Didžiulis noras mėgautis gamta.
Kasdien kasdien tu čia sutrauki dūmą,
Nors viduje
Berybė ramuma.
Jau lapkritis.
Labai miglotas laikas.
Romantikos jame tikrai nėra.
O tu kasdien,lyg lauktumei mergaitės,
Su ta pačia
Žaisminga šypsena!

VARPELIAI JAU GIRDIS

  

Jau girdis_ aidi šventiniai varpeliai.
Naujieji skuba. Jie visai arti.
Gamta rimčiausiam laukime, snieguolėm bąla.
Kitaip suskamba žodžiai ištarti.

Senieji baigias. Valandos...minutės...
Ar jie sėkmingi buvo, ar geri?
Ar dar viliesi, kad užtruktų bent truputį,
Kad tai juokiesi, tai ir vėl verki?

Gal jie žadėjo daug, bet neišpildė,
Lape dar liko baltas pakraštys?
Juk viskas priešaky, neimk į širdį,
Pamiršk, skaudu kas buvo praeity.

Jau girdis, skamba šventiniai varpeliai.
Šampano taurės sklidinos vilties.
Nesidairyk atgal, o ženk į naują kelią,
Naujaisiais žvaigždės tau linkės kloties!

MANĘS NEIEŠKOK

                   /daina/
Tu manęs nerasi, neieškok,
Nei žieduos, nei pūgų sūkury,
Pažadais jau daugiau neviliok
Ir sapnų naktimis nelankyk.

Pried:
 Kas praėjo, atgal nebegrįš.
Buvo meilė, bet jos nebėra.
Neieškok ir nebelsk į duris,
Aš nuo šiol nebe ta, nebe ta...

Neieškok, kur kadais sutikai,-
Lietūs tiltą išplukdė upe.
Traukinys išbildėjo seniai,
Su manim pirmutiniam kupe.

Pried:
 Kas praėjo, atgal...

Užsimiršo kartoti vardai,
Aidas liko toli praeity.
Neieškok, nebe tie vakarai
Ir troškimai šiandien jau kiti!

Pried:
 Kas praėjo, atgal...