Kada laikrodis 12-tą muš
Ir poškės spalvingiausi saliutai,
Išlydėsim senus pro vartus
Ir užversim. Tarsi jų nebūta...
Kai tik laikas sekundei sustos,
Artimi pasijusim, kaip niekad,
Kupini ir vilčių, ir aistros,
Ištirpinsime blogį lyg sniegą.
Kiek stebuklų dangus dovanos!.
Tą nepaprastą naktį taip būna.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Vėl pradėsim tarsi nuo pradžios,
Palypėję į metų viršūnę...
Gruodis.
Pargrįžo.
Pirmas sniegas,
Pirmas šaltukas,
Subolavę laukai.
Šiapus lango-
Tik aš ir žiema.
Ant stalo
Advento vainikas
Ir žvakelė
Pirma uždegta.
Ech, tas laikas,
Nesustabdomai
Sukas,
Apgobs vėl
Metų skara...
Tuoj Kalėdos.
Vel Varpą
Sujudins
Ir belsis į širdį
Rauda...
Gruodis.
Pargrįžo!
Darni jo pradžia.
Adventas...
Šįvakar pabūsime
Dviese-
Tik aš ir žiema.
Plazdant pirmai
Adventinei žvakei,
Ramybė pabels
Į duris...
Ten, už lango,
Lai būna balta,
Lai snaigės
Vis kris ir kris...
Rinkau lašus, bevarvančius nuo medžių,
Rinkau lašus, nuriedančius stiklu,
Rinkau svetur. Ir niekam anei ačiū,-
Atsiskaityti juk neprivalu!
Lašai...lašai... su vasariniais vėjais,
Tiesiog į delnus, rytmečio laiku.
Padovanoti tau labai skubėjau,
Kad jais nupraustas, eitum be klaidų.
Užtat nuo šiol ir vėl mes būsim dviese,
Jokia kliūtis draugystei netrukdys.
Ir visada tave labai mylėsiu.
Ruduo lašais mums laiškus parašys...
Neprašyk, nebebūsiu gera,
Tau jokie pažadai nepadės:
Jau parado jausmų nebėra,
Su viltim į mane nežiūrėk.
Gyvenai ne tikrovėj - sapne,
Lyg drugelis į liepsną skridai.
Atsigręžk, pažiūrėk į save,-
Ar matai, kad sparnų netekai?
Neprašyk, nebebūsiu greta,
Nei tokia, kokią kad suradai,
Nužydėjo ramunė balta,
Nubyrėjo alyvų žiedai...
Jei lemtis tave vėlei kliudys,
Pamąstyk: gal kartoji klaidas?
Kaip Adomą dangaus obuolys,
Te iš Rojaus tavęs neišves...
Tušinukas.
Popieriaus lapas.
Dar tuščias-
Nė žodžio jame.
Už langų
Rudens rūkas-
Draikos, irias žeme.
Šiapus lango
Tyla. Ir vienatvė:
Reikalauja
Plačiausios erdvės.
Gyvate aplink
Šliaužioja, rangos...
Neišvengsiu,-
Žinau, kad skaudės.
Tušinukas.
Popieriaus lapas.
Ir laikas
Su baimės jausmu...
------------------------
Diena vakarop ratą suka.
Ir širdį
Išlieti imu...
Šitiek metų ėjau iš paskos
Ir maniau pasiseks priartėti,
Iš arti pamatyt veidą jos
Ar bent pirštų galiukais paliesti...
Pasiprašius kantrybės žvaigždžių,
O sėkme ir viltim patikėjus,
Nežinojau, kad aidą girdžiu
Virš galvos ir virš miesto alėjų.
Priartėt nepavyko, deja...
O jau rodės esu prie jos durų,
Kur liepsnoja pėdų žarija,-
Bet tebuvo akių netikslumas.
Lyg šešėlis sekiau iš paskos,
Nenuskilo jos veido pažinti.
Širdyje - lyg Sizifui akmuo,-
Ar pavyks kada nors užritinti?..
Išsinešė vakaras dieną
Ir girgždina langus, duris,
Stato ilgesio tiltus į sielą,
Giliai įleidžia šaknis.
Galėčiau svajonėm pakilti
Ir viltis nebūti viena,
Bet kai vakaras aštrina širdį,
Lieka graudi šypsena...
Net muzika gero neduoda.
Greit laikrodis dvyliktą muš.
Tik vienintelė lieka paguoda-
Greičiau panirt į sapnus...
Jau laikas suka link rudens:
Apdovanos vaškiniais lapais,
Skausmingai gervės nugirgždens,
Apsukę paskutinį ratą...
Piktesnis vėjas ims kvatot,
Papils lietaus, išskainios žiedus,
Mažiau saulelė bepaguos,-
Jaukiau prie židinio sėdėti.
Ruduo čia pat, visai šalia.
Žiogai vėl maršą repetuoja,
O aš, taškuota suknele,
Dar vasarėle džiaugtis noriu!
Basa nutols ji pagiriais,
O kiek dar neišpildė visko!
Nesinorėtų greit išleist,
Bet laikas rudeniop jau tiksi...
Ramybė. Tyla ir ramybė.
Tik bitė žiede užsibuvus,
Tik lašas rasos žaroj žiba,
Į tolumas vieškelis žiūri.
Ramybė, lyg naktį trumpiausią,
Likimą kai glostyti noris
Ir žiedą paparčio priglausti,
Įvertint jo galią ir grožį.
Ramybė... Ir prisiminimai
Pabyra smiltelėm po kojų.
Švelnus aromatas jazminų
Vardus iš laiškų atkartoja.
Ramybė. Tyla ir ramybė
Užpildo vakarį peizažą,
O perlai rasų žaroj žiba
Ir dosniai dalina kaip grąžą...
Gegužis puošiasi spalvom.
Dangus melsvų akių žydrumo.
Kiemai užpildyti kalbom
Apie pavasarišką bumą.
Ir vėjai visiškai kiti,
Net dilgėlės ne tokios kandžios.
O horizontas taip arti,-
Ranka pasiektum kitą krantą.
Gamta, lyg nuotaka, žavi,
Iš skrynios traukia baltą skarą.
Nebegali likt nuošaly,
Nes širdyje šviesu ir gera!
Kai pražysiu alyvom baltom
Prie senuko akmens šalia tako,
Tu ateik ir sustok po šakom,
Atsigerti svaigiausio jų kvapo.
Ir kai saulė į ežerą bris,
Guls po kojom ištįsę šešėliai,
Paklausyk, ką kuždės tau širdis,
Prisimink, kuo kadaise tikėjai.
Praeitis, juk žinai, nebegrįš,-
Su slaptažodžiu liko už durų.
Tiktai laikrodžiai tiksi nakty
Ir graudingai į dabartį žiūri...
Kai pražysiu alyvom baltom,
Atsigerk to svaigaus aromato,
Prisiliesk savo lūpom drėgnom
Ir pajusk tai, ko akys nemato.....
Nutolo žingsniai vakaro kely,
Nutilo aidas juos lydėjęs,
Tik laikrodis tik...tak... pirmyn,
Vis skuba. Lyg įsimylėjęs.
O mes susėdam. Spragsi židinys.
Bet tu, matau, visai be ūpo.
Ir mintimis kažkur toli,
Į kitą pusę žvilgsniai sukas...
Toks netikrumas dvelkia iš akių,
Nubrėžia brūkšnį kreivą, juodą.
Gal visa tai trumpam? Tikiu.
Ir priglundu prie tavo skruosto.
Nutolo žingsniai sutemų kely,
Dangus paklojo aukso skarą,
O mes įstrigom praeity,
Lyg seną skrynią atidarę...
Juk žinai, kad visko būna. Arba ne.
Drioksteli Perkūnas ne tiktai kine.
Kai džiaugsmai aplanko, ką ir besakyt,
Akys šoka tango, jų nesustabdyt.
Jei suskausta - lyja ašarų lietus,
Šaukiama Marija, Jėzus ir dangus...
Visko pasitaiko ir kitaip nebus,
Pykstasi ir taikos - toks jau tas žmogus.
Kartais rodo širdį - tirpsta net ledai.
Būna - net negirdi, ką tu jam sakai.
Daug ką žmogui rodo linijos delne...
Būna - tiesą sako, būna, kad ir ne...
Tirščiai kavos puodely
Pasirodo, daug gali!
Šiandien veidą regėjau,
Pamąstyti turėjau...
Kavą mėgstu kas rytą,
Vis matau vaizdą kitą.
Ką tai reikšti galėtų,
Gal neverta tikėti?
Neduok,Dieve, jei kryžių!
Jau tada pasiryšiu
Gert žolelių arbatą,-
Ten veidai nesimato.
Žmonės visko pramano,
Sako, gerk tik šampaną.
Man kava - ritualas!
Tirščiai tie... Mat juos galas!
Tu - Moteris.
Tu - meilės ir grožio nešėja.
Esi tartum uola tvirta,
Krūtinę atstačiusi vėjams.
Tu - Moteris.
Tu - taurė kantrybės ir gėrio,
Liepsnelė namų židiny,
Dosnumą lyg sniegą pabėrus.
Tu - Moteris.
Tu - džiaugsmas, sėkmė ir paguoda.
Tu širdį it duoną dalai
Ir verkiančiam ašaras šluostai.
Tu - Moteris,
Šviesos ir gyvybės šaltinis.
Esi tai rami,tai ugnis,
Stiprybę semi lyg iš skrynių.
Tu - Moteris,
Gerumo, vilties nepristigus.
O kartais esi paslaptis,
Kurią reik skaityt tarsi knygą.
Tu - Moteris,
Upelis, gaivinantis sielą.
Aistroj paskandinti gali,
Savy užslopinusi gėlą.
Tu - Moteris,
Žvaigždelė Visatos platybėj.
Ir jeigu nebūtų Tavęs,
Pasauly neliktų gyvybės!
Kai bus skaudi vienatvė,
Manęs kai pasigęsi,
Išeik į plačią gatvę-
Ieškosi ir surasi.
Jei ne - pažvelk po kojom,
Kur akmenėliai guli,
Kad vaikščiojau, klajojau,
Apie mane paliūdys.
Pakelk akis į aukštį,
Kur žvitrios kregždės nardo,
Kiekvienas laisvas paukštis
Giedos Tau mano vardą.
Pažvelk į pievų plotus,
Į mišką ramų, žalią,
Į tolumas miglotas-
Nukreips Tave į kelią.
Jei dar vilties turėsi,
Ieškok, kai spindi rasos.
Arba ramiam pavėsy.
Ten atsakas Tau rasis:
Kai išsiskleis gėlynai,
Aš gėlele žydėsiu,
O naktimis žvaigždynuos
Manas akis regėsi...
Vasario naktį nesimiega.
Mąstau...blaškausi...Nėr sapnų.
O pilnatis padange rieda
Ir neša tylą dovanų.
Palangėj glaustosi šešėliai
Ir juntami nauji kvapai.
Tai pranašas pavasarėlio,_
Kitokią nuotaiką paskleis.
Diena, kita _ vasaris baigsis
Ir žalias aukuras sušvis,
Žiogeliai, smuikelius sutaisę ,
Vėl plieks naujausią popuri!
O šitą naktį laikas raišas
Ir miego tiltai pakelti..
Svajonės byra lyg iš maišo
Ryškioj mėnulio pilnaty..
Toks jau gyvenimas. Kiek visko būna...
Išdeklaruoti visą jį turim:
Kiek jau metelių esi sulaukęs,
Ar savi dantys, ar savas plaukas,
Ar nesisavinam, kas nepriklauso
Ir kokio dydžio banką sutaupėm?
Kiek tvarte paršų, karvių, vištelių,
Kiek spintoj kabo kelnių,suknelių?
Reikia nurodyti, koks lėkštės dydis.
Turi aiškiausiai viskas matytis!
Toks tas gyvenimas. Visko gi būna...
Išdeklaruoti ir širdį turim.
Ir privatumą, ir proto ribą.....
Kodėl ant piršto žiedelis žiba?
---------------------------------------
Šiai dienai esame normom ryboti,
Viską privalome IŠDEKLARUOTI!
Senieji baigėsi. Suskubti metas
Sudėt visus taškus ant ,,i".
Priešakyje nauji verpetai,
Darbų ir rūpesčių pilni.
Kažkas pasikeitė. Tik ar į gera?
Gal suklydimų nebebus?
Nebesėdėk ilgiau už stalo,
Aptardamas, kas nesvarbu.
Ir likę valgiai jau seniai atšalo,
Pats laikas užgesint žvakes.
Kalboms be tikslo nebus galo,
Tai kam naktis bemieges tęst?
Nutilo šventės. Taurės ištuštėjo,
O sausis skubina judėt.
Jeigu senaisiais ko nespėjai,
Skubėk taškus ant ,,i" sudėt!
Jau greit naktis. Išplauks mėnulio diskas,
Pažvelgs pro langus ir...sargybon stos.
Dangaus erdvėj žvakelių jūra tviska,-
Žavias akimirkas padovanos.
Dienos be vakaro, žinia, nebūna.
Ir vakaro nebūna be nakties.
Bet kas naktis, jeigu esi klajūnė,
Mažytis taškas žemės didelės!
Kokia tyla...Girdžiu tik širdį plakant.
Naktis gilėja. Gaubia paslaptis...
Matau, gražiai ryškėja Paukščių Takas,
Versmėj dangaus pakimba pilnatis.
Ir aš einu. Po manimi - nors tvanas!
Vidurnakčius žvaigždynuos skandinu.
Žavėtis naktimi - tai irgi menas,
To gaisro net skausme negesinu.
Kloja medžių šakas tyliai krintantis sniegas.
Po storais kailiniais parkui pūkinis miegas.
Baltuose pataluos įsisupus Mažupė.
O ramybė kokia...Snaigės supasi... supas...
Dvaro rūmai čia pat. Savą paslaptį saugo.
Šalia jo kiek kartų gimė, brendo, išaugo.
Kiek legendų, sakmių, nutikimų išgirsta,
Sako, net ąžuolai kartais ima - pravirksta...
Kai po parką braidau, snaigės pakelia ūpą.
Galvoje kiek minčių, kiek galvosūkių sukas!
Ir tarp medžių baltų, tarsi kino reklamoj,
Aš vaizduotėj regiu žavią rūmų šių damą,
O už durų, langų - kasdienybę turtingą,
Kur gėrimų,azarto ar aukso nestinga...
---------------------------------------------------
Visa tai - praeitis, bet sklaidau ją lyg knygą.
Nors...geriau netrukdyt,- parkas žiemai užmigo...
Naktis palangėj guolį ruošia
Ir sau niūniuoja lopšines.
Su vakaru žaismingai lošė,
Viliojo: Būsiu Tavo aš!
Mėnulis stebi ją nuo stogo
Ir gainioja danguj žvaigždes.
Žinia, kad šitaip nepatogu,
O jis tik šypsos, kas jam, kas..
Jau minga kaimas. Tik šešėliai
Dar ramsto sienas iš kairės.
Miške, pailsęs, snaudžia vėjas.
Parlėks ryte, kai tik šviesės.
Gi po langais tik pusnys sniego
Ir šaltis, stingdantis viltis...
Naktis užmigs. Lyg niekur nieko.
Sapnai jau laukia. Ir rimtis...
