Laikas skuba. Matai,
Jau šermukšniai nuraudę.
Keičias buvę jausmai,
Ieško apsiausto naujo.
Metas toks.kai žvelgi
Į geltonas ražienas,
Dar troškimais degi,
O esi vienui vienas.
Aukso pirštais ruduo
Į rugsėjį jau kviečia.
Būna - skęsta rūkuos,
Bet ir saulė dar šviečia.
Miglos plaukia miškais,
Nusirito per sodus.
Vaikštinėti takai
Reikalauja paguodos.
Varstos skrynia rudens
Į dienas ir į širdis.
Vėjai auksą kedens,
Akys - vasaros ilgis...
Tau ne kartą sakiau-netikėk tuo rugsėju.
Jis nudažo medžius, o paskui lig nuogumo išrengia
.Netikėk jo kerais-jis aistringas žaidėjas,
Aukso pilnos kišenės. Tik žarsto ir girtis nevengia.
Netikėk pažadais-juos pamiršta bematant.
Apkabins, pabučiuos, o čia pat jau tavęs nepažįsta.
Pūs miglas, nusijuoks-apgaulingos jo akys,-
Ir paliks be vilties. Jam tiktai nusispjaut į draugystę.
Atsirink jo žodžius, tegu skrenda su vėjais.
Kai jis žengia gatve, pasipūtęs,lyg būtų karalius.
Gražų vardą nešioja - AUKSINIS RUGSĖJIS,
Bet tu juo netikėk, lai nemano, kad jis visagalis.
Rugsėjo rytais,
savuos pataluos snaudžiant vėjui,
Suplėšius varpams
nuglostytą darganų tylą,
Išeinu takeliu
pasitikt, ką buvau išlydėjus,
Kol dar ne vėlu,
kol širdys nuo astrų žaidimų sušyla.
Karavanų eilėm
debesėliai tik skuba ir skuba,
Įspėdami tyliai,
kad skėčio pamiršt nereikėtų.
Ražienų laukai,
išrengti iš kasdieniško rūbo,
Ašarotom akim
tarsi ragina žiemkentį sėti.
Susimąsčius gamta...
Čeža gelsvas lapelis po kojom,
Bumbsi soduose
žemėn krentą obuoliai.
Kyla vėjo nata-
serenadą pabudęs užgrojo
Ir rugsėjo laukais
nudainavo labai pakiliai.
Neliko gandrų,
O šitiek klegėjimo būta!
Paliko lizdus,
dar šiltus nuo augintos šeimynos.
Patvoriuos balanda-
išdidi, ir šakota, ir drūta.
Na, ir kas jai ruduo,
juk tik ji karalienė bergždynuos!
Rugsėjo rytais
vis aštresnė vėsa apkabina.
Voratinklių gijos
Apraizgė tvoras ir medžius.
O taip neseniai
Mus vasaros grožis svaigino.
Dabar net rasa
Jau sugeria mūsų žodžius...
Einu pamažu,
varinių klevų palydėta,
Nešu mintyse
Nenusakomo jausmo laukimą.
Slenku pasitikti,
rugsėjo rasų palytėta,
To, kas be galo brangu-
savo rudenio metų bėgimą...
Seniai nužydėjo mano eilėraščių pievos,
Rugsėjis atėjo ir rengias geltoniu
Rudenį skelbiančios dienos.
Šalna užkabino dar žydinčių astrų raudonį.
Šermukšnis nokina
Savų uogų spalvą ir skonį.
Šakas sunkiai laiko nuo svorio kuproti sodai.
Padangė palaikė gainioja debesis,
Lietaus tuoj papils, atrodo.
Vanduo šuliniuose glaudžia įkritusį lapą.
Naktim susapnuosi
Vasaros buvusį kvapą...
Seniai nužydėjo mano eilėraščių pievos,
Visi žodžiai viešėję, su paukščiais išskrido
Į rudeniu drumzlinas dienas...
Visi laukai praeitimi pakvipo-
Tik buvo vasara, o jos jau nebeliko.
Ir veltui šauksi ją atgal sugrįžti,
Ruduo iškėlė tik belapę rykštę.
Dar užsilikus peteliškė skraido.
Nuo miško vėjas neša liūdną aidą.
Naktis kai išvynioja tamsią skarą,
Vienatvėj net savuos namuos negera.
O danguje viena žvaigždelė verkia.
Gal debesėlis ašaroms pasmerkęs?
Pasiekčiau, imčiau ją ir nukabinčiau,
Paglostyčiau ir švelniai nuraminčiau...
Deja...ruduo.Vėsa laukus apniko.
Tik buvo vasara, o grožio nebeliko.
Netikra viskas, regisi, paseno,
Kiti jausmai širdy apsigyveno...
Mėnulio ragas pamažu jau dyla,
Alsuoja žemė rytmečio šešėliais,
O tavo žodžiai beldžiasi ir kyla,
Palikę nesibaigiantį kartėlį.
Prigęso žvilgsnis. Lūpos išsausėjo,
Nusviro rankos, tartum medžio šakos.
Į mano širdį skausmo tiek pasėjai,
Kad ji lyg jūroj bangos daužos, plakas.
Be žado vėjas. Sodas susimąstęs.
Dar snaudžia paukščiai lizduose sutūpę,
Tik mano norams teks tuoj pat užgęsti,-
Aplinkui pašaipūnai žodžiai supas.
Kokiu vardu Tave pašaukt,
Juk neregėjau veido?
Svajoju švelniai prisiglaust-
Mintis skrajot išleidau...
Įsivaizduot Tave bandau,
Bet viską gožia rūkas,
O vizijoj tokį matau,
Koks būna atvirukuos.
Neklusnios garbanos plaukuos
Ir gilios, žydros akys.
Ir tiesias rankos...tuoj paduos...
Jaučiu, širdis kaip plaka!
Kodėl Tavęs nesutikau,
Kai vasara žydėjo?
Ir Tavo veido nemačiau,
Ir balso negirdėjau...
Kokiu vardu turėčiau šaukt?
O dienos skuba, lekia.
Prie ko turėsiu prisiglaust
Ir kur tos žydros akys?..
Lyg ruduo, lyg dar ne.
Ir lietūs kažkur vaikštinėja.
Jautiesi tarytum sapne,
Girdi tik alsavimą vėjo.
Lyg ruduo, lyg ir ne,
Bet dienos trumpėja ir snaudžia,
Vynioja žvarboka drėgme
Ir skėtį į ranką įspraudžia.
Gal ruduo, gal dar ne,
Dar žingsniai, lyg būtų rugpjūčio,
Bet kartais pagauni save
Benorint ,kad grįžtų gegužis.
Lyg ruduo, lyg ir ne,
Bet rudenio muzika girdis.
Žinai, kad tikrai ne sapne,-
Ruduo ima skverbtis į širdį...
Po vasaros
Vėsta laukai.
Gamtoj melancholija
Tvyro.
Mintim dar
Rugpjūtį lankai,
O lapai po kojom
Jau žyra.
Pilkumo pritvinkęs
Dangus,
Lyg pūlinį
Užsiauginęs,
Ir paukščiai
Palieka lizdus,
Apsukę ratus
Virš gimtinės.
Dar lauki kažko,
Dar tikies-
Taip norisi
Vasaroj būti.
Į tolį žvelgi
Ir vilies:,, Gal spalis
Suvėlins truputį?..
 |
| Pridėti antraštę |
Naktis ši-mano,
Tiktai mano.
Jei reikia,
Šauk mane vardu.
Obels šaka
Stiklan barbena,
Atrodo, prašosi vidun.
Ant stalo eilės,
Mano eilės.
Ir mintys,
Riedančios srautu.
Jose gyvenimas
Ir meilė...
Ir laikas, bėgantis ratu.
Dalinsiu naktį,
Šitą naktį.
Jei nori-
Su tavim pusiau.
Turėtų valandų
Užtekti,
Arba paliksiu sau mažiau.
Naktis ši- mano,
Tiktai mano-
Daug žodžių
Reikia užrašyt.
Karštoj širdy
Jausmai gyvena...
Pažvelk pro langą.
Ar girdi?
Išėjo vasara - pėdas paliko:
Nuogas ražienas, gelstančius medžius.
Nurieda ašara, kai gervės klykia.
Jas net sapnuos naktim girdžiu.
Išėjo vasara išskynus žiedus,
Pravirkdė dangų, atsiuntė šalnas.
Ruduo auksinį patalą sau kloja,
Bet vis dažniau užgriūna dargana.
Išėjo vasara. Neatsigręžus.
Veidan įrašiusi naujas raukšles,
Pasekus pasaką,atskaičius grąžą,
Palikusi rudens eiles...
Dužo viltys, kaip dūžta taurė,
Subyrėjo smulkiausiom šukelėm.
Sulipdyti jau nebegali
Ir jau niekas kitas negali.
Aš suklydau. Tikėjau jausmais.
Ir čigonė man viltį išbūrė.
Apsvaigino ilgi vakarai,
Pažadėjo meilę ramunės.
Ir tik laikas primins man tave,
Pasiklydusį melo kelionėj.
Gal regėsiu akis tas sapne,-
Užgesintą mielą svajonę...
Dužo viltys. Ir žodžių nebėr.
Laimė ašarom žvakių ištirpo.
Dužo meilė, kaip dūžta taurė,
Tik širdis dar ima - suvirpa.....
Skuba laikrodžiai, dienos ir mintys
Vis ratu, vis ratu.
Tam skubėjime kaupiasi viltys
Nemiegotų naktų.
Keičias datos - ateina...praeina...
Lieka aidas širdy,
Lyg sugrįžtančios senosios dainos,
Bet naujai jas girdi.
Ir veri lyg rasas į karolius,
Nors trapu, taip trapu.
O gyvenimas nulekia šuoliais
Nedėkingu ritmu.
Kartais lauki kažko, ko nebuvo,-
Gal stebuklų strėlės?
Nors dažnai pakeiti seną rūbą,
Nepakeisi tėkmės.
Skuba laikrodžiai, dienos ir mintys.
Ir tikrai ne sapnuos!
Ir svajonės, ir viltys supiltos
Laiko bėgsmo delnuos...
Bus vėl rudenys, darganos, lietūs,
Supsis klevo lapeliuos lašai,
Lyg ranka paslaptinga palietus,
Bus dienos per mažai, per mažai.
Po ražienas tik vėjai kvatosis,
Plauks takeliais sudrumstas vanduo.
Naktimis ašaros žilas uosis,
Sugraudintas rudenės skriaudos.
Tik šermukšnė puoš kaklą karoliais
Ir prie beržo tvirčiau prisiglaus.
Vinguriuos upių miglos į tolius,
Kol į miško tankmes įsispraus.
Bus dienų tik su ūkanų šydais,
Bus naktų nemiegotom akim,
Bus jausmų, kurių nieks nepavydi,
Bet teks viską išjausti širdim...
Jau seniai iškeliavo rugsėjis,
Taip erotiškai nuogi klevai.
Rudenėlis arimais nuėjo,
Plauko debesys, tartum laivai.
Su viltim jau seniai tavęs laukiu,
Skaudžios mintys dienom ir naktim.
Tu į mano šešėlį įaugai,-
Negaliu patikėti lemtim...
Rugpjūčio vakare, kai mėnuo lopo dangų,
Šviežiom ražienom braidžioja vėsa,
Atidarau visas duris ir langus
Ir pasitikt tavęs skubu basa.
Kai tu su manimi, jau nebereikia nieko,
Nes rūpestėliai būna pamiršti.
O širdyje - tik kas geriausia lieka,
Juk priešaky ir vėl būtis šviesi!
Rugpjūčio vakare, kai tik nutyla vėjas
Ir kai migla pakimba virš laukų,
Tu nepaleisk manęs iš savo glėbio,-
Kai tu šalia, man gera ir jauku.
Mėnulio pilnatis. Šešėliai ramsto sienas.
Jų labirintuos su tavim saugu.
Kai tavo lūpos liečia man blakstienas,
Aš meilės žvakę širdyje degu.....
Mėgstu laukuos pabūti,
Klausytis žiedų kalbos.
Šitaip pailsiu truputį
Ir nesuku sau galvos.
Pienių pinu vainiką,
Bičių dūzgimo klausau.
Džiaugsmą turiu už dyka
Ir dovanoju tik sau.
Štai boružė taškuota
Ropoja stiebu žolės,
Zirzena ištroškęs uodas,
Keliauja darbšti skruzdė.
Žiogas užgroja smuiku,-
Suklūsta visi žiedai.
O aš laiką leidžiu puikiai,-
Man tango šoka drugiai!
Gėriau, gėriau aš ją , tarsi vyną,
Brangų vardą iškėlęs nešiau,
Akys tos nejučia apsvaigino,-
Kaip gyventi be jų - nežinau.
Po stiprių pagirių atsibudęs,
Pagalvojau, kad jau per ilgai.
Pažadėjau: dabar - tik vestuvės!
O ji viską nuleido juokais.
Ir nuėjo linksma. Su vaikinais!
Nepaliko nė krislo vilties.
Mano širdį į tinklą įpynė,
Kaip gi ją man pamiršti reikės?..
Kai už lango rugsėjis
Ir dienos lyg siūlas trumpėja,
Liūdesys susirango kamputy,
Vaizduote pilka patikėjęs.
Vėjai šoka suktinį.
Ir naktį kažko nesimiega.
Tik saulėti rytai nuramina,
Suradus dar žydintį žiedą.
Ima miglos tirštėti
Ir lietūs dažniau pakrapnoja.
Tas rugsėjis žavus, tik begėdis-
Dažnai debesim užsikloja.
Kai už lango rugsėjis,
Krūtinėj dažnokai sudilgsi,
Bet slepi rimto jaudulio būtį,-
Supranti,- jo ir vėl pasiilgsi...
Gyventi skubėjau...skubėjau...
Mąstau: juk per greit!?
Ant rudenio laiptų sustojau,-
Atgal nepareit.
Gyvenimas vėtė ir mėtė,
Lašėjau vašku.
Ant laiko, punktyrais žymėto,
Paliko taškų...
O durys pirmyn skuba vertis,-
Tuoj vėjai įlėks.
Bandau kuo tvirčiau įsitverti.
Kažin, ar padės?..
Skubėjau, skubėjau gyventi,-
Širdis - ne akmuo.
Norėjosi degt, ne rusenti!
O šit - ir ruduo....
Man patinka ankstyvas ruduo,
Pabučiavęs ir pievas, ir mišką,
Kai po sodą pupsena ežiai,
O šermukšniuos rausva peteliškė.
Man patinka ilgesnė naktis
Ir vėsa, glamonėjanti veidą.
Ir tyla. Ta rugsėjo tyla,
Virš ražienų plikų nusileidus...
Man patinka pūkiniai rūkai,
Kai brendi lyg dangaus debesėliu,
Kėkšto riksmas senam ąžuole,
O diena nesiblaškanti vėjuos.
Man patinka ugninė žara
Ir miražas, dangaus išliūliuotas,
Per laukus kur nuplaukia daina,
Širdyje žodžiai posmais rikiuojas..
Vasarą aš grįšiu į namus.
Bus diena, o gal pavakarys.
Gėlės puoš man žinomus takus,
Kryžius lauks tiesus, tarsi karys.
Laikas vingiais nuvedė toli,-
Per ilgai svetur užsibuvau.
Grįšiu, kur beržai tokie žali-
Ilgesį gimtinės pajutau!
Pirmas atkuldens sutikti šuo.
Jis mane iš tolo atpažins.
Upėj vilnele sutiks vanduo,
Tvirtos tėvo rankos apkabins.
Motina prie slenksčio išbučiuos,
Brauks rankove prakaitą dienos.
Inkiluos varnėnai tilindžiuos,
Stalas vaišėms paruoštas garuos.
Vasarą aš grįšiu būtinai.
Gal diena bus, gal gili naktis.
Grįšiu, kur linguoja putinai,
Net jei niekas ir nepasitiks...
Į veidą, į raustantį veidą
Lekia lietus ir vėjas.
Skubi tu akis nuleidus,
Eini takais rugsėjo.
Į žemę, į gelstančią žemę
Verkia dangus prakiuręs.
Matai, pilkas skliautas remias,
Tavo pėdas apžiuri.
Į langus, į uždarus langus
Žvelgia gamtos pilnatvė.
Skubi. Lapai šoka, rangos-
Užklos balotą gatvę.
Na, kodėl pro mane,
Lyg pro akmenį,
Tu šešėliu vogčiom praslinkai,
Vis dangsteisi plaukais
Savo veidą,-
Ar pažvelgt į akis man bijai?
Nesijaudink, tavęs netrukdysiu,
Su rugsėju nutolo jausmai.
Apie buvusią trumpą draugystę
Gal primins tik atklydę sapnai.
Kažkada pasibeldęs į širdį,
Tu pasėjai daigelį vilties,
Tik tuos pažadus
Nupūtė vėjai...
Ne, neverksiu,-
Linkiu tau kloties!
Mano dienos - ramunių žydėjimas,
Tavo dienos - lėkimas ratu.
Mano dienos - padangės švytėjimas,
Tavo dienos - erdvė be krantų.
Mano naktys - daugiau nei romantiškos,
Tavo naktys - vogti bučiniai.
Pasakyčiau, apgaulė pikantiškai,
Sumaizgyta melų nėriniais.
Mano dienos - varpelių skambėjimas,
Kviečia, veda pirmyn, tik pirmyn.
Tavo dienos - paskendusios vėjuose,
Rodo kelią liūdnon ateitin.
Mano naktys - lakštučių čiulbėjimas,
Tavo naktys -dangus su žaibais.
Manyje - ir viltis, ir tikėjimas,
Tavo nakčiai - tiktai pelenai...
Ruduo - tai vasaros šešėlis.
Lėtėja žingsniai parko vidury.
Pajuodę medžiai, krūmai, gėlės
Ir nesuprantamas kažko tai ilgesys.
Ruduo. Dažnai kartojas lietūs,
Patrakę vėjai daužos į duris.
Sapnuojame sapnus miglotus
Ir ,rodos, vasaros šešėliu pats esi...
Tu nesakyk, kad nebemyli
Ir nesakyk, tau svetima.
Tai kas, kad mėnuo šiąnakt tyli,
Užtat kokia ryški šviesa!
Gali sau eit, gali svajoti,
Gali nuklyst toli, toli,
Privers tave neabejoti
Ir nesuklupt savam kely.
Tad, nesakyk, kad nebemyli
Kad dingo jausmas su šviesa
Ir nesakyk, kad aš nuvyliau,-
Tai ne tiesa, tai ne tiesa!
Vėl ilgesys į širdį įsibrovė-
Viena pro langą tolumon žvelgiu.
Diena, matau, nubėga toliais,
Laukuos saulėlydžio kasas regiu.
Upelio juostoj braidžioja šešėliai.
Berybės mintys laksto jo krantais.
Labai tylu- nuščiuvo vėjas.
Iš ten, kur pušys, padvelkė sakais.
Ten, vakaruos, dangus gražiai nuraudo
Ir skuba jis į poilsį nakties.
Rūkai virš upės tinklą audžia,
Vėsia skraiste gal ilgesį užlies..?
Žiūriu į nuotrauką ir prieš akis iškyla
Basa vaikystė, lakstanti laukais,
Eiskudžių kaimas ir mažytis šilas,
Kurį galėjai kaspinu apjuost.
Viena gatvelė. Namas šalia namo.
O kiek toliau - viensėdžių trobesiai.
Menu visus kaimynus, Dieve mano,
Jų dauguma Anapily seniai...
Žiūriu į nuotrauką ir širdyje suskausta,-
Močiutės veidas tiesiai prieš akis.
Šalia buvimas visada man jaučias,
Tik niekada jau nieko nesakys...
Išėjo ji, kai žemę klojo sniegas,
Išsinešė ir džiaugsmą su savim...
Miegok, močiute, amžinuoju miegu,
Aš sapnuose pabūsiu su Tavim...
Kaip kažkada, paglostysiu Tau ranką,
Pasikalbėsim mudvi iš širdies...
Atrodo, visko šiandien man užtenka,
Tačiau svarbiausio trūksta - praeities...
