Dužo viltys, kaip dūžta taurė,
Subyrėjo smulkiausiom šukelėm.
Sulipdyti jau nebegali
Ir jau niekas kitas negali.
Aš suklydau. Tikėjau jausmais.
Ir čigonė man viltį išbūrė.
Apsvaigino ilgi vakarai,
Pažadėjo meilę ramunės.
Ir tik laikas primins man tave,
Pasiklydusį melo kelionėj.
Gal regėsiu akis tas sapne,-
Užgesintą mielą svajonę...
Dužo viltys. Ir žodžių nebėr.
Laimė ašarom žvakių ištirpo.
Dužo meilė, kaip dūžta taurė,
Tik širdis dar ima - suvirpa.....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.