Gėriau, gėriau aš ją , tarsi vyną,
Brangų vardą iškėlęs nešiau,
Akys tos nejučia apsvaigino,-
Kaip gyventi be jų - nežinau.
Po stiprių pagirių atsibudęs,
Pagalvojau, kad jau per ilgai.
Pažadėjau: dabar - tik vestuvės!
O ji viską nuleido juokais.
Ir nuėjo linksma. Su vaikinais!
Nepaliko nė krislo vilties.
Mano širdį į tinklą įpynė,
Kaip gi ją man pamiršti reikės?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.