Rugsėjo rytais,
savuos pataluos snaudžiant vėjui,
Suplėšius varpams
nuglostytą darganų tylą,
Išeinu takeliu
pasitikt, ką buvau išlydėjus,
Kol dar ne vėlu,
kol širdys nuo astrų žaidimų sušyla.
Karavanų eilėm
debesėliai tik skuba ir skuba,
Įspėdami tyliai,
kad skėčio pamiršt nereikėtų.
Ražienų laukai,
išrengti iš kasdieniško rūbo,
Ašarotom akim
tarsi ragina žiemkentį sėti.
Susimąsčius gamta...
Čeža gelsvas lapelis po kojom,
Bumbsi soduose
žemėn krentą obuoliai.
Kyla vėjo nata-
serenadą pabudęs užgrojo
Ir rugsėjo laukais
nudainavo labai pakiliai.
Neliko gandrų,
O šitiek klegėjimo būta!
Paliko lizdus,
dar šiltus nuo augintos šeimynos.
Patvoriuos balanda-
išdidi, ir šakota, ir drūta.
Na, ir kas jai ruduo,
juk tik ji karalienė bergždynuos!
Rugsėjo rytais
vis aštresnė vėsa apkabina.
Voratinklių gijos
Apraizgė tvoras ir medžius.
O taip neseniai
Mus vasaros grožis svaigino.
Dabar net rasa
Jau sugeria mūsų žodžius...
Einu pamažu,
varinių klevų palydėta,
Nešu mintyse
Nenusakomo jausmo laukimą.
Slenku pasitikti,
rugsėjo rasų palytėta,
To, kas be galo brangu-
savo rudenio metų bėgimą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.