Žiūriu į nuotrauką ir prieš akis iškyla
Basa vaikystė, lakstanti laukais,
Eiskudžių kaimas ir mažytis šilas,
Kurį galėjai kaspinu apjuost.
Viena gatvelė. Namas šalia namo.
O kiek toliau - viensėdžių trobesiai.
Menu visus kaimynus, Dieve mano,
Jų dauguma Anapily seniai...
Žiūriu į nuotrauką ir širdyje suskausta,-
Močiutės veidas tiesiai prieš akis.
Šalia buvimas visada man jaučias,
Tik niekada jau nieko nesakys...
Išėjo ji, kai žemę klojo sniegas,
Išsinešė ir džiaugsmą su savim...
Miegok, močiute, amžinuoju miegu,
Aš sapnuose pabūsiu su Tavim...
Kaip kažkada, paglostysiu Tau ranką,
Pasikalbėsim mudvi iš širdies...
Atrodo, visko šiandien man užtenka,
Tačiau svarbiausio trūksta - praeities...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.