Rugpjūčio vakare, kai mėnuo lopo dangų,
Šviežiom ražienom braidžioja vėsa,
Atidarau visas duris ir langus
Ir pasitikt tavęs skubu basa.
Kai tu su manimi, jau nebereikia nieko,
Nes rūpestėliai būna pamiršti.
O širdyje - tik kas geriausia lieka,
Juk priešaky ir vėl būtis šviesi!
Rugpjūčio vakare, kai tik nutyla vėjas
Ir kai migla pakimba virš laukų,
Tu nepaleisk manęs iš savo glėbio,-
Kai tu šalia, man gera ir jauku.
Mėnulio pilnatis. Šešėliai ramsto sienas.
Jų labirintuos su tavim saugu.
Kai tavo lūpos liečia man blakstienas,
Aš meilės žvakę širdyje degu.....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.