DAŽNIAU ATEIK

O tu dažniau užsuk į mano kiemą,
Kur bąla sodas nuo gausos žiedų.
Liaunutę šaką į rankas paėmus,
Gal pasakysi: ,,mielas, nuostabu!   ,,

Sugausiu tavo klaidžiojantį žvilgsnį,
Paklysiu savo paslapčių vilny,
Bandydamas surasti svarbią dingstį,
Pirmiau paklausiu: ,,kaip tu gyveni?,,

Neklausdama ateik į baltą sodą,
Kur groja medžiai bičių dūzgimu.
Priglauski galvą prie obels šakotos
Ir išsakyk jai savo troškimus.

Vien dėl tavęs globoju savo sodą,
Kad į svajonę žengtume kartu.
Pilnatvėj skleisis žmogiškumo godos,
Balti žiedeliai leisis ant takų.

Tik tu dažniau užsuk į mano sodą,-
Aš tau eilėm prabilsiu iš širdies...
Nors eilės tos gal prastos pasirodys,
Bet sodui žydint, negaliu tylėt!

LAIŠKAS DRAUGEI

Sveika, mieloji drauge,
Tai kaip begyveni,
Kartu lyg sesės augom,-
Ar dar mane meni?
Tiek laiko nesimatėm!
Ėmei ir pradingai...
O laikas lekia ratais,-
Gal jau kiti draugai?
Dažnai žvelgiu į langus
Laiškelių laukdama,
Prisiminimai brangūs,
O jau ir vėl žiema...
Rašyk, surask minutę,
Nedink be priežasties,
Juk neužgriuvo liūtys?
Aš laukiu, patikėk!

APGLĖBK

Apglėbk mane, kai niekas nepriglaudžia,
Kai pasakyti žodžiai be prasmės,
Apglėbk, kai ašaros, kaip niekad, graudžios...
Ir kai žinau, kad laikas nepadės.

Priglausk tvirčiau, kad vienumos nejusčiau,
Kad nepaklysčiau verpete srovės,
Priglausk,kai kasdienybės žingsniai rūstūs,
Nes paskutinės viltys subyrės.

Pabūk šalia, kai sieloje griuvėsiai,
O širdyje prigęso žiburys,
Pabūk arti, kai skausmas taką tiesia,-
Gal jausmų slenksčio peržengti nedrįs?

Surask duris, kurios į laimę verias,
Kur uždaryti nežinios langai,
Malda tu palydėk į šviesų kelią,
Pridenk pečius, kaip kažkada dengei...

GYVENIMAS YRA GRAŽUS

Iš rytmečio grožio svajonę supink,

Sklaidyk užsitęsusią tylą,

Po rasą pavaikščioti verta. Atmink:

Spalvoti žolynai prabyla...

Sustojus po vyšniom, kvapų atsigerk,

Ištiesk ranką skrendančiam paukščiui.

Prieš negandą, skausmą stipriau užsimerk,

Kad kiltų į tolį ar aukštį.

Į posmus saulėlydžio žarą įkelk,

Gandrų kleketavimo kalbą,

Ant stalo ramunių puokštelę pamerk:

Pajusi pavasario svarbą.

Labiausiai, tai meilės visiems palinkėk,

Kad būtų laimingas kiekvienas.

Gyvenimu džiaukis, su vėjais plazdėk,

Lai blogį paslėps mėnesienos...

KIAURAS DANGUS

Visą dieną tik lyja ir lyja,
Pasakytum, prakiuro dangus.
Slepia žiedus po lapais lelijos,
Grožį skleis, kai tik saulę pajus.

Slenka gatvėmis žmonės beveidžiai,
Susigūžę po skėčiais margais.
Šitoks oras savimeilę žeidžia,
O sumanymus verčia niekais.

Rauda medžiai, šlapi akmenėliai.
Dangaus ašaros plaukia gatve.
Tas akiplėša vėjas! Įšėlęs
Iš kantrybės Perkūną išves!

Visą dieną pritemę, vis lyja,
Nesimato dangaus pažangos.
Jau atrodo, visa amžinybė,
Kai peizažą gadina vanduo...

NEDUOTA

Prasilenkiau su Mūza,
Nesuvaldžiau Pegaso,
Eiliuot svajonė dužo,
Pamiršti laikas prašo.
Bandžiau spalvom sužaisti,
Rinkausi patogiausias,
Bet raidės kėlė maištą
Ir norų nesiklausė.
Pakibo žodžių aidas.
Harmonijos - nė lašo.
Troškimas tuo ir baigės,
Pagavus Mūša neša.
Tikėjimas užgeso
Pegasą pažaboti,
Mintis dar krebžda, prašos,
Deja.....Ne man eiliuoti...

RUDENĮ

Pilki debesys dangų skandina.
Ilgesys susirenčia namus.
Nepabėgsi, žmogau, nuo likimo,
Susitaikyk. Ir liksi ramus.

Laimės valandos rudeniu baigės,
Bet pabūk su manim, pasvajok.
Blaškos vėtrungė,staipos apsvaigus,
Vėjas derina fleitą. Užgros.

Pamažu tolsta rudenio žingsniai.
Tik ar ilgesį jie išsineš?
O delne drėgnas lapas sustingsta...
Ir kodėl nepalaukė manęs?..

PRASTOS EILĖS

Kad mano eilėraščių nieks neskaitys,
Tą žvilgsniai parodė iš anksto,
Tik žmonės nedrįsta sakyt į akis
Ir veidus vis rankomis dangsto.

Bet knygą paims,pavartys,pažiūrės,
Nuduos: įdomumo čia jokio!
Ir skaudulio ženklą uždės ant peties,
Už posūkio garsiai išjuokę.

O laikas nelaukia, diktuoja širdis.
Dienas eilėmis apdainuoju,
Nes vis neapleidžia geroji VILTIS,-
Tikiu, bus kitaip. Ir svajoju...

PIEŠIU TYLĄ

Rudeninėm spalvom piešiu tylą,
Kur auksinėm karūnom beržai,
Kur šermukšniai karoliais pažyra,
Tik salutės šiek tiek per mažai.

Toj tyloj pilnos saujos jurginų,
Nepakąstų klastūnės šalnos.
Lieptas upę apglėbti mėgina,
Vis bandydamas žvilgsniais paguost.

O tavęs ten nėra ir nebuvo!
Ta tyla be tavęs - lyg daina.
Net vorai užmaršties rūbą siuva,
Kad tiktai visko būtų gana.

Ir piešiu, vis piešiu rudens tylą,
Kurią kartais sudrumsčia genys,
O po kojomis lapai pažyra..
Bet svajonėj tylos bučinys!

JAUNA ŠIRDIMI

Nesitiki, kad man tiek daug,
Nejau galėjau tiek sulaukt?
Dar atviri širdies langai, 
Dar noris šėlt, skrajot ilgai.

Tai kas, kad plaukuose šalna,-
Veide jaunystės šypsena.
Ir nors raukšlelių su kaupu,
Visais takais suspėt skubu!

Mat, mano žingsniai gan greiti,
O padejavimai - reti.
Visi man gali pavydėt
Ar šaipiais žvilgsniais palydėt.

Gyvenime svarbu tikėt,
Save ir gerbti, ir mylėt,
O metų kraitis - ne našta,
Širdis juk visada karšta!

DAR NEIŠEIK

Neišeik,
Dar Mūša neša ižą
Ir žiema vis dairosi atgal.
Neišeik,
Dar vyturiai negrįžę,
Palūkėk,
Kol obelys pabals.
Neišeik,
Naktim šešėliai šlaistos...
Palūkėk dar 
Pievų žalumos.
Dar pabūk,-
Nutols pernykštis aidas,
Saulės žaismas
Laiką vainikuos.
Juk suspėsi,
Kai pabirs purienos
Ir pakrantės
Mūšos geltonuos,
Neišeik,
Bus skaudžios mano dienos,
O širdis
Atodūsius kartos...

NUSIVYLIMAS SAVIMI

Nerandu sau vietos,-
Vis blaškausi,
Lyg daryčiau šimtus nuodėmių.
Pasvarstau: esu gal apkerėta,
Kad blogai jaučiuosi tarp žmonių?
Nejuntu pilnatvės,
Viskas pilka,
Susikaupti vis sunkiau, sunkiau,
Vis rečiau beišeinu į gatvę.
Gal, sakau, keistuole aš gimiau?
Na, ir kas,kad gėlės 
Krauna žiedus,
Kad už lango keičiasi gamta.
Pajuntu tik dar stipresnę gėlą
Ir vienatvę, stovinčią greta...
Ne, ne man miražai,
Tolių grožis.
Ir palaimos delno nejaučiu...
Bet...širdy svajonių žvaigždės mažos
Gal sužibs ir nebeliks kančių?....

KAI ŽYDI ALYVOS

 
Žydi alyvos. Švelniai baltai.
Aromatas svaigus.
Tu stovi nuleidus akis nekaltai,
Nejau ko baugu?

Naršo vėjelis, glosto šakas,
Penkialapius skaičiuos.
Ir kužda žiedeliams tas šelmis kažką...
Iš kur tiek drąsos???

Žydi alyvos, gula širdin
Tas trapumas jausmų...
Tu stovi ir lauki. Kalbu. Ar girdi?
Nereikia skausmų!

Kvepia alyvos. Perlų rasa.
Šitiek grožio šalia!
Paklaidžiok pamiršusi viską, basa,
Liūdėt nevalia!

Baltos alyvos. Laimė žieduos...
Ranką dėk prie širdies.
Klausykis, lakštingalos Tau užgiedos,
Neliks nevilties...

LAIMĖ TOKIA TRAPI

Ak, tos svajonės! Brendo, žydėjo,
Laimė žygiavo greta.
Puošė palangę balta orchidėja,
Man dovanų atnešta.
Džiugino akį, virpino širdį
Šiltas tyrumas žiedų,
Rodės, kad žino, mato ir girdi,
Kuo gyvenu, kuo degu.
Dienos upeliais plaukė, vilnijo.
Nešė mane jų srovė...
-----------------------------
Sudegė tiltai,po kojom žarijos,
Nieko neliko. Kodėl???
Liūdesio kuprą laikas uždėjo.
Aštrios skeveldros lemties.
Viltį dar saugo balta orchidėja,
Bent, kol žiedai nubyrės...

DAR TIEK NORISI

Visko tiek daug man dar norisi:
Na, ir kas, kad ruduo ratą suka,
Jaunystę menančiai moteriai
Netrukdo voratinklių rūkas.

Dar norisi lėkt, kur nelaukia,
Ar stovėt lietuje iki ryto,
Paslėpusi veidą po kauke,
Mintis, tarsi smėlį, žarstyti...

Na, ir kas, kad ruduo sukinėjas,
Nes pavasaris sieloje šypsos.
Gegužiui baltai sužydėjus,
Net žvaigždės danguj kitaip žybsi.

Dar noris jaunystės miražų
Ir palaimos artumą matuoti.
Į ritmą dienų atsigręžus,
Kasdien švęsti užgaidų puotą...

JAUNYSTĖS NEKTARAS

Tu džiaugiesi, braidydama rasą,
Tarsi pasagą laimės suradus,
Kaip paukštelis į lizdą parskridęs,
Kelionėj ilgoj nepaklydęs.
Tu šypsaisi, kaip vasarą saulė,
Skambų vardą į dainą įaudus,
Drugeliu nuo žiedelio ant žiedo,
Valiūkiškas juokas nurieda.
Vėjai piną jaunystės vainiką.
Jau vaikystė už posūkio liko.
Nauji ritmai įtraukia, vilioja,
Veržiesi, kur šaukia rytojus,
Kur miražai,kur norų nektaras,
Kur į tikslą langai atsidaro.
Tu džiaugiesi sugavusi paukštę:
Ji skraidins į gyvenimo aukštį..

LEISK SU TAVIM PABŪTI

Leisk su Tavim šį vakarą pabūti,
Leisk prisiglausti taip tvirtai, tvirtai!
Įžiebk širdy besmilkstančią žvakutę,
Tegu pabunda snaudžiantys jausmai.

Leisk su Tavim šį vakarą kalbėtis
Tik mums vieniems suprantama kalba,
Kol nusileis nakties skara žvaigždėta
Ir Tavo širdį jaus širdis mana...

Leisk prisiglaust, paimt Tave už rankos,
Pajusti šilumą Tavų delnų.
Ar nejauti, kad šaltis skvarbiai rangos
Ir jausmuose - lyg šerkšnas ant langų?

Leisk pasvarstyt, kas tikra ir netikra,
Ar nepaklydo meilė pakely?
Nes bučiniai,- lyg būtų jie per stiklą...
Ir nesvaigina aistrų siautulys.

Leisk su Tavim šį vakarą pabūti,
Pasiklausyti spindinčios žvaigždės
Ir užgesinus nerimo žvakutę,
Prie Tavo lūpų švelniai prisiliest...

DAR NEIŠEIK

Neišeik,
Dar Mūša neša ižą
Ir žiema vis dairosi atgal.
Neišeik,
Dar vyturiai negrįžę,
Palūkėk,
Kol obelys pabals.
Neišeik,
Naktim šešėliai šlaistos...
Palūkėk dar 
Pievų žalumos.
Dar pabūk,-
Nutols pernykštis aidas,
Saulės žaismas
Laiką vainikuos.
Juk suspėsi,
Kai pabirs purienos
Ir pakrantės
Mūšos geltonuos,
Neišeik,
Bus skaudžios mano dienos,
O širdis
Atodūsius kartos...

NUSIVYLIMAS SAVIMI

Nerandu sau vietos,-
Vis blaškausi,
Lyg daryčiau šimtus nuodėmių.
Pasvarstau: esu gal apkerėta,
Kad blogai jaučiuosi tarp žmonių?
Nejuntu pilnatvės,
Viskas pilka,
Susikaupti vis sunkiau, sunkiau,
Vis rečiau beišeinu į gatvę.
Gal, sakau, keistuole aš gimiau?
Na, ir kas,kad gėlės 
Krauna žiedus,
Kad už lango keičiasi gamta.
Pajuntu tik dar stipresnę gėlą
Ir vienatvę, stovinčią greta...
Ne, ne man miražai,
Tolių grožis.
Ir palaimos delno nejaučiu...
Bet...širdy svajonių žvaigždės mažos
Gal sužibs ir nebeliks kančių?....