Kaip seniai nebegaunu laiškų,
O rugpjūtis - jau vasara baigias.
Dienos nuvarva žvakių vašku,
Širdyje dygsta nerimo daigas.
Atsiliepk, nepalik nežinioj,
Laukiu žodžių kaip oro, kaip duonos,
Kaip dažnai tavęs ieškau minioj,
O jau žiedus nubarstė aguonos...
Parašyk, per ilgai užtrukai.
Užmaršties dulkės vardą užklojo?
Kokiom jūrom vėl laivą plukdai,
Gal radai žemėj dangišką rojų?
Tas laukimas - tarytum akmuo,-
Slegia sielą, ramybė apkarto.
Laikas eina. Už kampo ruduo.
Jei meni, parašyk dar nors kartą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.