Gyventi skubėjau...skubėjau...
Mąstau: juk per greit!?
Ant rudenio laiptų sustojau,-
Atgal nepareit.
Gyvenimas vėtė ir mėtė,
Lašėjau vašku.
Ant laiko, punktyrais žymėto,
Paliko taškų...
O durys pirmyn skuba vertis,-
Tuoj vėjai įlėks.
Bandau kuo tvirčiau įsitverti.
Kažin, ar padės?..
Skubėjau, skubėjau gyventi,-
Širdis - ne akmuo.
Norėjosi degt, ne rusenti!
O šit - ir ruduo.....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.