Tu tur būt pamiršai savo pažadą
Man rašyti, rašyti, rašyti!
Nušuoliavo ir žiemos, ir vasaros,
O laiškų iki šiol nematyti.
O buvai raktas mano gyvenimo,-
Rakinėjai vartus mano sielos.
Tejuntu šiandien laiko sruvenimą,
Dienos slenka vienodai ne mielos.
Kartais saulė pro debesį šypteli,
Lyg sakytų: nelauk, nesulauksi,
Nestovėk tu gyvenimo kryžkelėj,
Juk tiesa iškalbesnė už auksą!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.