Prasilenkiau su Mūza,
Nesuvaldžiau Pegaso,
Eiliuot svajonė dužo,
Pamiršti laikas prašo.
Bandžiau spalvom sužaisti,
Rinkausi patogiausias,
Bet raidės kėlė maištą
Ir norų nesiklausė.
Pakibo žodžių aidas.
Harmonijos - nė lašo.
Troškimas tuo ir baigės,
Pagavus Mūša neša.
Tikėjimas užgeso
Pegasą pažaboti,
Mintis dar krebžda, prašos,
Deja.....Ne man eiliuoti...
Vakaro sutemos vysto
Snaudulio pilnas gatves,
Medžių šešėliai išnyksta,
Inkarą mėnuo išmes.
Grįžta suvėlinus paukštė,
Žiogas, išbarstęs natas.
Padrikas garsas į aukštį,-
Gal jo smuikelis ne tas?
Sutemas kartais suplėšo
Vartų garsus girgždesys.
Gatvėse žiebiasi šviesos.
Skubink, jei svečias esi!
Skubinkis,gerbk etiketą,
Gerbk privatumą draugų,
Kad antram kartui pakviestų,
Reikia išeiti laiku!
Pavasario žvilgsniai jau vasaros link,
Tiktai atvirai dar nedrįsta.
Išlydint norėsis plačiai apkabint,
Kad vėl toks jaunatviškas grįžtų.
Jaučiu, dar svajonių vainiką supins,
Sklaidys užsitęsusią tylą.
Po rasą pavaikščioti verta,- primins,-
Net akmenys kartais prabyla.
Pasiūlys alyvų kvapų atsigert,
Ištiest ranką lekiančiam paukščiui,
Prieš negandą, skausmą stipriau užsimerkt,
Kad lėktų su vėjais į aukštį.
Į posmus mums kuždesį gulbių įkels,
Gandrų kleketavimo kalbą,
Ant stalo žolynų puokštelę pamerks,
Kas reikštų vaistažolių svarbą.
-----------------------------------------------
Į sodus, gėlynus prisėjęs žiedų,
Pavasaris dedas krepšelį.
Jo kraitis sukrautas. Išeina...Tegu...
Į krėslą jau taikos birželis.
Laiko tėkmėje pradingsta metai,
Dyla dienos, mėnesiai, delčia
Ir ištirpsta, kaip kad tirpsta žvakės...
Nors nelauki, o ruduo jau čia.....
Kiek liūdnoka, kai atgal dairaisi.
Visko buvo...nemažai klaidų...
Neatsuksi rato, nepakeisi,
Nors ir kaip bebūtų apmaudu.
Mintimis grįžtu takelių vingiais,
Ieškau savo pėdsakų juose.
Ir žinau, buvau tokia laiminga
Gimtuose tėvelių namuose.
Tik šešėliais užsiklojo spalvos
Ir akcentai jau visai kiti,
O tėvelių baltutėlės galvos,
Bet varteliai laukia atviri...
Jau kitaip ir nebegali būti,
Nes pati jau rudenio kely.
Noris laiką sustabdyt truputį,
O pakeisti nieko negali.....
Šitą rytą ankstyvą
Išėjau ramion gatvėn,
Kol kiti nepakilę,
Kol šalia tik vienatvė.
Vėsios rytmečio rasos
Drėgnais pirštais paliečia,
O beržų žalios kasos
Ant suolelio pakviečia.
Miega pienėje vėjas,
Vien pūkais užsiklojęs.
Aš į gatvę išėjus,
Pamažėle žingsniuoju.
Dar saulužė tik kyla.
Ūkas brenda į upę.
Paukščiai budina tylą,
Bitė žiedlapy supas...
Šitą rytą ankstyvą
Pasivaikščiojau gatvėm,
Prisiskyniau alyvų,-
Nebejusiu vienatvės!
Praeity pasilikusios brydės,
Prisidengusios laiko skara,
Gal nutolusio juoko pavydi,
O gal to, ko dabar nebėra?..
Kiek išliko, kažkiek pasimiršo,
Bet smagu atsigręžt praeitin,
Kur jaunystė vis kilo į viršų
Ir kai beldėsi meilė širdin...
Priešaky bus dar balto ir juodo,
Kris žvaigždė iš dangaus ne viena,
Tenka viską priimti, kas duota,
Kol širdies nepaliečia šalna...
Paglostysiu nuotrauką Tavo,
Kai seną albumą vartysiu.
Kartosiu: širdis nemelavo.
Ir vardą minėsiu ne sykį.
Bus mintys neramios ir ilgos.
Gal rūstaus padangė, gal vėjas,
Vorai gal tinklus pins aptingę,
O laikas kas dieną ilgėjęs.
Paglostysiu nuotrauką Tavo-
Tik tiek ir bebus man išlikę.
------------------------------------
Gyvenimas mus pergudravo,
O gal jam kažkuo neįtikom?....
Man reikėjo tavo peties,
Kad galėčiau į jį atsiremti,
Kai negandos skaudžiai palies,
Kai ašaros sūrios krenta.
Man reikėjo tavo delnų,
Kad galėčiau tvirtai įsikibti
Ar pridengtum mane lyg sparnu
Ir laiko erdvėj išlikčiau.
Man reikėjo žodžių lakių
Ir aistringų, karštų tavo lūpų,
Man reikėjo tavo akių,
Kai prieblandos laivas supos.
Man reikėjo jautrios širdies
Ir tik viso tavęs reikėjo,
Kad galėčiau jausmais prisiliest...
Deja,viltį užpūtė vėjas...
Ta bjauri nemiga,
Kai už lango šaipi pilnatis,
Išeitis - tik knyga,
O mieliausias poetas - Širvys.
Iki ims brėkšt rytuos,
Tamsa skarą į skrynią padės,
Posmai laiką matuos,
Užburti gilių žodžių prasmės.
Ir praplauks lyg sapne
Mėnesiena,it rūta, žalia,
Kol pakąs jas šalna,
Suspindėjus ryškia žvaigždele.
--------------------------------------
Ta bjauri nemiga
Savo ranką nuims nuo peties.
Išeitis - tai knyga,
Sklidina sueiliuotos versmės...
Kažkaip imu nepastebėti
To, ką reikėtų pamatyt,
Kad reikia jau išskleisti skėtį,
Nes jau seniau pradėjo lyt.
Nepastebėjau, kai pražydo
Alyvų krūmas prie namų,
O ir kiekvieną naują rytą
Visai kitaip išgyvenu.
Ir kad birželis laiką keičia,
Visai sutrumpinęs naktis,
Pavasariui paskelbęs delčią,
Į šiltą jūros bangą kris.
Ir kas čia su manim nutiko,-
Nebesuspėju su laiku?
Kokie pavojai manęs tyko,
Kad nematau gamtos ženklų?
Nors suprantu - ruduo atėjo
Į mano veidą ir metus...
Nesugrąžint jaunystės vėjo,
Atgal takelio jau nebus.....
Vaikštinėju takais pagal Mūšą.
Neturiu kur skubėti, lėtai.
Nors pilnatvės tikrai nepajusiu,
Bet gaivos atsigersiu tikrai.
Žiūrinėju, kur plaukioja gulbės.
Ten toliau - kleketuoja gandrai.
O paukštukai tik čerška, tik ulba,
Kol nuskęsta rausvi vakarai.
Šiandien vaikštau žaliaisiais takeliais.
Taip lengvai, lyg jaunystėj kadais.
Tiktai širdį aštrėjančiai gelia,
Nes ko laukčiau, žinau, neateis...
Pasižadėjau sau tvirtai:
Pirmadienį jau bus kitaip!
Nuo šios dienos laikysiuos dietos
Ir, pamatysit, sulieknėsiu!
Sau nebeleisiu nuolaidžiaut,
Visais skanėstais smaližiaut.
Tegu visi draugai tai žino
Ir pyragaičiais nevaišina.
Pasižadėjau - taip ir bus!
Į šalį tuos šokoladus!
Nuo šiol savęs nesigailėsiu
Ir valgyti sveikai pradėsiu.
Tos nuodėmės daugiau nebus,
Nekeisiu žodžio- tvirtas bus!
Nuo šiol rimtai laikysiuos dietos,
Pirmadienis tuo pažymėtas!
Praėjo žmogus.
Liko pėdos ant tako.
Ar galėtum suprast,
Ką tos pėdos pasako?
Praėjo žmogus.
Gal nedoras, gal geras,
Gal laimingas, gal ne,
Ar jo vardas jam dera?
Praėjo žmogus.
Liko pėdos įmintos.
Kas galėtų žinot,
Kokios buvo jo mintys?
Praėjo žmogus,
Gal į tikslą skubėjo?
Gal viltinga žvaigždė
Priešaky jam spindėjo?
Praėjo žmogus,
Kaip praeinam kiekvienas.
Ir tik jam težinot,
Kuo prasmingos jo dienos...
Sako, nebūna be dūmų namų:
Žmonės jausmuos paklysta.
Išsiskiria, blaškosi...Neramu...
Bet argi jaunystėn sugrįši?
Sakoma, mintys - lyg jūroj laivai-
Naktį sapnais atgyja.
Gyvenimas pralekia... Vėl bandai
Išvengt praeities žarijų.
Sakoma, laikas užgydo žaizdas,
Skausmas palaipsniui rimsta.
Gyvenimas naują taką suras,
Iš lėto pamirštama krimstis...
Vėlyvas vakaras.
Ir arbata puodely jau seniai atšalo.
Tik laikrodis negailestingai tiksi,
Vis skubina,
Tarsi kažkur vėluotų.
Keisti jausmai, neramios mintys.
Lyg šauktų eit, lyg pasilikti.
Degu žvakes. Tegu ramina,
Visas namų kertes apšviečia.
Pilu į taurę
Sauso balto vyno-
Gal tai padės pajust,
Kad jau vėlu,
Kad sapnas kviečia...
Vėlyvas vakaras.
O aš viena...
Ir už langų pilna ramybė.
Norėtųs viltį pirštais liest
Ir pasėdėt ją apkabinus...
Pirmi žiedai iš Tavo rankų.
Labai skubu priimt, paliest.
Šį jausmą išgyventi tenka
Tarsi žydėjimą širdies.
Akimirka švente pavirsta
Ir bučinį už ją skiriu.
-------------------------------
Skaudu, kad gėlės greitai miršta
Ir džiaugsmo to nebeturiu...
Žiedams negailestingas laikas,-
Skinti jie žydi per trumpai.
Spalvinga šventė pasibaigia,
Gerai, kad ją pratęs kvapai.
Ar tu žinai, kodėl iš ryto vėjas,
Kodėl padangėj debesys pilki,
Kodėl pragydo paukštis nečiulbėjęs?
Tarytum kaltę be kaltės velki.....
Ar tu žinai, kokia sunki vienatvė,
O už langų tik dulkių sukūriai,
Kai nejauku pavaikščiot savoj gatvėj?
Ir į svečius jau niekas neateis.
O gal žinai, kodėl tyla lyg draugė,
Kai naktimis užmigti negali?
Ar ji viena ramina, guodžia,saugo
Nuo tų minčių, kurios dar pakely?
Tai ar žinai, kodėl nerimsta vėjas,
Tuoj tuoj pravirkti rengiasi dangus,
Juk į sapnus atėjęs pažadėjai....?
Tačiau jaučiu - atsakymo nebus.....
Dar vis eilėraščius rašau.
Gal bacila ta užsikrėtus?
Ar kiek verti jie - nežinau,
Bet norisi mintis išlieti.
Kasdien po posmą ar po du.
Ir sau, ir tau. Gal būt skaitysi?
Tačiau nebus taip apmaudu,
Jei plėšant juos nepamatysiu.
Tie mano žodžiai paprasti,
Gal rašliava tiksliau vadinsiu.
Savam gyvenimo kely
Nors tokį pėdsaką įminsiu...
Dienų tėkmė tokia greita,-
Kaskart rašau gal paskutinį..?
Kol dar kalbėt mintis duota,
Palikti noris atminimą...
Šiandien birželis,
Šiandien gerai!
Šiltas vėjas, pakvipęs medum.
Ir alyvos ramybę paskleidė.
Balta ramunėlė plaukuos,
O saulės zuikutis ant veido.
Šiandien birželis,
Šiandien gerai,
Upeliu debesėliai plaukia,
O drugeliai nuo žiedo ant žiedo,
Kartu su bitėm,plazdena.
Smagus tas jų šokis laukuos,-
Vaikystę be rūpesčių mena...
Šiandien birželis,
Šiandien gerai!
Vasara - mano svajonių namai!
Ar tu ten, iš aukštybių ,matai,
Kad į žemę pavasaris grįžo,
Ievom puošias upelio krantai
Ir gandrai į gimtinę parskrido.
Kur senukas akmuo ties taku
Pasitinka kiekvieną, palydi,
Ar meni, mes jį lankėm abu,-
Ten tuoj žiedus skleis baltos alyvos.
Ar tu ten, iš aukštybių, stebi,
Kad apsivertė mano pasaulis?
Kaip norėčiau tau žvelgt į akis
Ir manyt, kad tebuvo apgaulė.
Šiandien tavo gimimo diena,-
Dovanoti galiu tiktai maldą.
Su skausmu pasimelsiu viena
Už metus ir už mylimą vardą,
Nes jau niekad neskinsim žiedų-
Išėjai tu į amžiną tylą...
Širdimi pasilieku kartu...
Kai žydės, tau pamerksiu alyvų...
Paslaptinga nakties pilnatis.
Nuo artumo apsvaigstam abu.
Švelnūs žodžiai tylos apsupty.
Užsimirštam...nelieka ribų...
Tas artumas nedelbia akių.
|Reikia džiaugtis, ką tąkart turi!|
Mintys laksto kažkur tarp žvaigždžių,
Atidarom į erdvę duris.
Ir kai pirštai tvirtai susipins,
Lyg netyčia rūbeliai nuslys...
Bus sunku nuodėmės apsigint,
Bet kitiems tai tebus paslaptis.
Pilnatim užsiklosčius naktis...
Mes apsvaigę palaimos jausmuos.
Švelnūs žvilgsniai tylos apsupty,
Meilės himną aistra sudainuos...
Tik tu tikėk,
Bus vėl toks laikas,
Kai muzika širdy skambės
Ir vėl gyvensime be kaukių,
Be jaudulio dėl ateities.
Tik tu tikėk,
Vilties žibintus
Padangė šiluma įžiebs.
Akimirkos rasom sušvinta,
Priglausk tik gėlę prie širdies.
Tik tu tikėk,
Bemiegės naktys
Vėl dovanos ramius sapnus.
Be baimės vaikščiosime gatvėm
Ir to, kas šiandien, nebebus.
Tik tu tikėk,
Liūdėt nereikia,-
Gyvensime senu ritmu.
Susigrąžinsim kasdienybę
Ir vėl bus juoko ir dainų.
Nebesulauksiu Tavo žinučių.
Ir telefonas tik nebylys.
Ne, nepamiršiu,nors kur bebūčiau,
Kasdien gilesnis ir ilgesys.
Nuotraukoj Tavo - prisiminimai-
Laikas gražiausias, buvus kartu.
Nors sielos audros šiek tiek aprimo,
Bet nepaleidžia - juosia ratu.
Jaučiu, tikiuosi, sapnuos lankysi,
Drugiu atskrisi, vėjo sparnais,
Pro langą žiedu obels įkrisi
Ir širdies skausmas gal atsileis...
Saulutė pro langą man spindulius beria,
Atrodo, tuojau ji balsu prakalbės.
Ir širdį paliečia pabundantis nerimas:
Gal būt įsižiebs žiburėlis vilties?
O žvilgsniai į tolumas skrenda ir skrenda,
Kur bunda pavasariui miškas, laukai,
Kur numeta Mūša pabodusią skrandą
Ir nardančias gulbes joje pamatai.
Greit vyšnios ims rengtis jaunamarčių rūbais,
Žibuoklių akutės sužiuro šlaituos.
Tiktai ilgesys pabučiavimus skubina
Ir vėl apie būsimą viltį meluos...
Pro langą žvelgiu, o jausmai nerimauja,
Prabėgusį laiką it žirklėm karpau...
Norėčiau palaimą lyg sėklą bert saujom,-
Vilties kibirkštėlę pasiūsčiau ir TAU...
Šis eilėraštis mano
Gal nė grašio nevertas,
Kad kažką jame rastų,
Kas norės paskaityt.
Jame žodžiai išdrikę,
Raidės šoka kankaną,
Kad mintis tas suprastų,
Reikia paukšte skraidyt.
Šis eilėraštis mano
Be datos ir be vardo,
Be prasmės supratimo
Ir aistringo TABU...
Bet... jausmai išsiliejo
Lyg iš taurės šampanas,
Tiesia lyrikai ranką...
Jei skaitys - nuostabu!
Vis laikrodžius sukam pirmyn ir atgal,
Bet laiko dėl to nedaugėja.
Kažkas sugalvojo tą blefą: ,,o gal?,,
Tik argi papūsi prieš vėją?
Galėtume baltą raudona vadint,
Bet juk raudonai nematysim.
Galėtume scenoje vėją vaidint,
Bet juk realiai nepaskrisim.
Sumanom - meluojam. O ypač metus,
Mėginame slėptis po grimu.
Po to abejonės: ,,čia tu ar ne tu?,,
Raukšlelių beprasmis slėpimas.
Ar verta mąstyti keistai, atbulai?
Naudos, kas netikra, neduoda.
Lai viskas vingiuoja tikraisiais keliais,
Negriaukim, neteks raudonuoti!
Apie žmogų sprendžia pagal rūbą,
Kai sutinka pirmąkart kely
Ir įvertint kuo greičiausiai skuba,
Nors nežino nieko apie jį.
Na, o kartais sprendžia pagal vardą,
Nors tą vardą suteikė tėvai.
Tam gerai, kuris nešioja garbų,
Jei prastesnis - pajuokai tiktai.
Kartais būna, vertina už žodį,
Kuris sklinda iš pačios širdies.
Ne visiems graži kalba atrodo,
Jau geriau keiksmažodį pridės.
O kai kam - svarbiausias veido grožis,
Kurio man nesuteikė gamta.
Tai ne man karūnos ,,MISIS,, rožės,-
Vien tik plunksna rašymui duota.
Tos eilutės paprastos ir menkos,-
Apdainuoju tai, kuo gyvenu.
Jei nors vienas perskaito - užtenka!
Vertinu. Su padėka menu!
Žodžiai, tie žodžiai...juos beriam be saiko,
O akys rasoja, kai jų neatlaiko.
Kraujuoja ir širdys, gyvenimas klumpa,
Kiekvienas tai girdint nelaimėliu tampa.
Žodžiai, vien žodžiai sudaužo likimą,
Juodom spalvom dažo, paklusti mokina.
Nepilstykim žodžių,- žmogus ne bejausmis,
Bendraukime oriai,- visi jaučia skausmą.
Ir AČIŪ, ir LABAS tikrai nekainuoja,
Šiltai pasakyti, šviesos dovanoja.
Ir siela ramesnė, ir spalvos kitokios,
Kai žodis švelnesnis, gyvenimas juokias!
Žvakė verkia ašarom vaško,
Šokinėja šešėliai liepsnos.
Tyloje mintys kyla ir blaškos,
Tarsi bėgdamos nuo vienumos.
Ant stalo pilna taurė vyno,
Nesulaukia, kada ją pakels.
Tiksi laikrodis, tamsą nokina,
Laikas byra žiedais nuo obels...
Voratinkliuos snaudžia ramybė.
Nieko keisto - gegužio naktis.
Laiškus rašo mėnulis pakibęs,
Tik jo žodžiai perdėm paprasti.
Šitą naktį tylą renkuosi.
Kam tie žodžiai? Ir kas juos skaitys?
O jausmų nė už ką neparduosiu!
Vyno taurę pakelsiu pati...
Pražydo kaštonai alėjoj senoj.
Jaunimo lyg bičių priskrido.
Akimirkos grįžta pernykštėj dainoj,-
Skambės iki bundančio ryto.
Ne keturiasdešimt - truputį mažiau,
Bet kvepia medum visas oras.
Ir dega jų žvakės aiškiau ir skaisčiau,
Paliest ar nuskinti jas noris.
Tas bičių dūzgimas žiedynuos rausvuos
Man primena pirmąją meilę...
Aš ją tarsi krištolo indą nešuos,
Rikiuoju į pirmąją eilę.
Pražydo kaštonai, ryškesnė diena,
Ir langus, ir širdį pravėriau,
O džiaugsmo ir grožio pilniausiai gana,
Lai klega jaunimas alėjoj!
Laukiu vasaros,
Noriu vėl burti
Iš ramunėlės baltos,
Žiogo fleitos garsų pasiilgau,
Laukiu, kol pievoj užgros.
Laukiu raudono žiedo aguonos
Pakelėje ar rugiuos,
Tolimo laiško, ranka rašyto,
Neužmirštuolių kampuos.
Noriu surasti
Paparčio žiedą
Toj paslaptingoj nakty,
Grįžulo Ratams per dangų riedant,
Juo netikėt negali.
Laukiu vasaros,
Saulės glamonių,
Kopų ir jūros bangos,
Asfalto vingių, smagių kelionių
Ir to, kam nėra pabaigos...
Dienos krinta į vasaros pievas,
Nesuspėji skaičiuot.
Tik gegužis...birželis...jau liepa!
Net maldauji sustot.
Bet tik skuba gyvenimo upė,
Neaplenkus kliūčių,
Į putotas bangas įsisupus,
Ieško sau išeičių.
Kaip dažnai, atsistojus ant tilto,
Žvilgsnius pievom ganai,
Būna, noris virš visko pakilti,
Tik...o kurgi sparnai?
Ir veidai, ir troškimai pakinta,
Nuskalauja vanduo,
Tiktai dienos vis krinta ir krinta,
Pamatai - jau ruduo.....
