Dyla dienos, mėnesiai, delčia
Ir ištirpsta, kaip kad tirpsta žvakės...
Nors nelauki, o ruduo jau čia.....
Kiek liūdnoka, kai atgal dairaisi.
Visko buvo...nemažai klaidų...
Neatsuksi rato, nepakeisi,
Nors ir kaip bebūtų apmaudu.
Mintimis grįžtu takelių vingiais,
Ieškau savo pėdsakų juose.
Ir žinau, buvau tokia laiminga
Gimtuose tėvelių namuose.
Tik šešėliais užsiklojo spalvos
Ir akcentai jau visai kiti,
O tėvelių baltutėlės galvos,
Bet varteliai laukia atviri...
Jau kitaip ir nebegali būti,
Nes pati jau rudenio kely.
Noris laiką sustabdyt truputį,
O pakeisti nieko negali.....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.