Atrodo, tuojau ji balsu prakalbės.
Ir širdį paliečia pabundantis nerimas:
Gal būt įsižiebs žiburėlis vilties?
O žvilgsniai į tolumas skrenda ir skrenda,
Kur bunda pavasariui miškas, laukai,
Kur numeta Mūša pabodusią skrandą
Ir nardančias gulbes joje pamatai.
Greit vyšnios ims rengtis jaunamarčių rūbais,
Žibuoklių akutės sužiuro šlaituos.
Tiktai ilgesys pabučiavimus skubina
Ir vėl apie būsimą viltį meluos...
Pro langą žvelgiu, o jausmai nerimauja,
Prabėgusį laiką it žirklėm karpau...
Norėčiau palaimą lyg sėklą bert saujom,-
Vilties kibirkštėlę pasiūsčiau ir TAU...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.