LAPKRITINIAI ATODŪSIAI

   /Artėjant Vėlinėms/

Į surūgusį lapkritį
Skverbias sunkūs atodūsiai
Ir įtraukia lyg smagratis,-
Pašnibždom beri poterius...

Rūkanotas saulėtekis
Dienos laiką sutrupina,
Sielos žvilgsnių užutekis
Netekčių slėgio kupinas...

Prie žvakelėmis mirgančio
Kauburėlio suklupusi,
Pajunti širdį spurdančią,-
Ilgesys joje supasi.

Ir beldiesi į sąžinę,
Atminimais pabudini,
Vaško žvakėmis lašini,
Chrizantemom sujudini...

AŠAROJANT KLEVAMS

Gervių trikampiai tolo...nutolo...
Rodos, niekad atgal nebegrįš.
Aukso lapais klevai ašaroja.
Spalis lapkričiui prijuostę riš...

Vėjai ilgesį nešasi gatvėm,
Rieda ašaros soduos plikuos,
Tiktai akmenys švenčia pilnatvę
Samanotuos, minkštuos pataluos.

Kai pro langą dairaisi į tolį,
Kur su vėjo audringu siausmu,
Gula lapai į šlapiąjį molį,
Su nematomu žmogui skausmu...

IŠSIBARSTĘ ŽODŽIAI

Apkurtusioj tyloj nakties
Pavargusiu žingsniu nubrido,
Pabirę trupiniais širdies,
Tavieji žodžiai pasiklydo.

Žvaigždžių harmonija seku,
Vartau lyg neskaitytą knygą.
Mėnulio pilnatis laiku
Apšviečia Paukščių Tako brydę.

Palaiminta nakties dvasia
Keistais jausmais užpildyt bando,
O žodžiai ten, debesyse,
Sugrįžti kelio neberanda...

Tą žodžių srautą suvynios
Žaliai pasklidus mėnesiena
Ir niekas jau nesužinos,
Ko lauksiu aš kiekvieną dieną...

TAVO RUDUO

       
Šis tavo ruduo jau kitoks,-
Kaštonai pasiutpolkę šoks,
O su lapais visai nelauktai
Kris į delnus auksiniai laiškai.

Šis tavo ruduo - tai viltis,
Kad ryškesnė žvaigždelė sušvis.
Kai per parką šilkiniai takai,
Rodos, nieko daugiau nematai.

Šis tavo ruduo - lyg knyga,
Auksinių spalvų sklidina.
Ir sapnuojas peizažai naktim,
Apsigobę šviežiom paslaptim...

Šis tavo ruduo - tai daina,
Kurioje skamba laimės styga,
Su noktiurnais ilgais vakarais,
O ant smilgų šalnos auskarais...

TAVĘS TEBELAUKIU

Jau seniai iškeliavo rugsėjis,
Taip erotiškai nuogi klevai.
Rudenėlis arimais nuėjo,
Plauko debesys, tartum laivai.

Su viltim jau seniai tavęs laukiu,
Skaudžios mintys dienom ir naktim.
Tu į mano šešėlį įaugai,-
Negaliu patikėti lemtim...

VASAROS ŠEŠĖLIS

Ruduo - tai vasaros šešėlis.
Lėtėja žingsniai parko vidury.
Pajuodę medžiai, krūmai, gėlės
Ir nesuprantamas kažko tai ilgesys.

Ruduo. Dažnai kartojas lietūs,
Patrakę vėjai daužos į duris.
Sapnuojame sapnus miglotus
Ir ,rodos, vasaros šešėliu pats esi...

LAIKO BĖGSME

Skuba laikrodžiai, dienos ir mintys
Vis ratu, vis ratu.
Tam skubėjime kaupiasi viltys
Nemiegotų naktų.

Keičias datos - ateina...praeina...
Lieka aidas širdy,
Lyg sugrįžtančios senosios dainos,
Bet  naujai jas girdi.

Ir veri lyg rasas į karolius,
Nors trapu, taip trapu.
O gyvenimas nulekia šuoliais
Nedėkingu ritmu.

Kartais lauki kažko, ko nebuvo,-
Gal stebuklų strėlės?
Nors dažnai pakeiti seną rūbą,
Nepakeisi tėkmės.

Skuba laikrodžiai, dienos ir mintys.
Ir tikrai ne sapnuos!
Ir svajonės, ir viltys supiltos
Laiko bėgsmo delnuos...

PRAŠEI

Prašei dainos. Tau ją skiriu.
Dedu ir 100 bučinių!
Prašei žvaigždės.Ryškiausia - štai!
Pažvelk aukštyn, ar ją matai?

Prašei saulėlydžių tylos,
Miražais toliai kai liepsnos.
Ateis tyla. Su naktimi.
Ir pasiliks su tavimi...

Prašei švelnumo, šilumos,
Akių giliausios žydrumos.
Prašei. Ir man tai užduotis-
Padovanosiu tas viltis.

Prašei eilių. Mielai, prašau,
Juk tau vieninteliam rašau!
O karštas laužo žarijas
Supilsiu į tavas svajas.

Tegul jos dar kaitriau liepsnos-
Nakty ar vidury dienos.
Iš kortų laimės nestatau,
Prašei - širdis priklauso tau!

AR TU TIKI?

Ar tu tiki?
Dar būsime laimingi,
Dar džiaugsimės vasarvidžiu žaviu,
Kas vakarą kalbėsim apie meilę
Ir mintimis skrajosim tarp žvaigždžių...
Ar tu tiki,
Kad rytmetinės aušros
Kvepės žiedais ir belsis vėjeliu?
Mūs vasara dar vos tik prasidėjo,
Ji dovanos pilnas lankas gėlių!
Ar tu tiki?
Mes būsime laimingi
Ir liūdesys svajonių nepalies!
O vakarais kalbėsim apie meilę,
Gitaros stygos jaudins ir žavės...

TAI NE TIESA!

Tu nesakyk, kad nebemyli
Ir nesakyk, tau svetima.
Tai kas, kad mėnuo šiąnakt tyli,
Užtat kokia ryški šviesa!

Gali sau eit, gali svajoti,
Gali nuklyst toli, toli,
Privers tave neabejoti
Ir nesuklupt savam kely.

Tad, nesakyk, kad nebemyli
Kad dingo jausmas su šviesa
Ir nesakyk, kad aš nuvyliau,-
Tai ne tiesa, tai ne tiesa!

ŽYDI SPALY JURGINAI

Vėl vaikščioja spalis ir barsto ant tako
Lapus spalvų vario, iš džiaugsmo apakęs.
Užklojo asfaltą,įniko į sodą,
Gal ieško, kas kaltas, kam tuščias aruodas?

Užmigdė gėlynus - mažai jų beliko,
Bet žydi jurginai,- jie spaliui patiko.
Jurginai, jurginai, rudens palydovai,
Išsaugot mėginat tą ryškųjį grožį.

Žydėkit, kol galit, kol šalnos pamiršo,
Kol lapkritis dar nesibrauna į viršų
Ateit anksčiau laiko ir gamtą migdyti,
Jurginų žydėjimą imt sustabdyti!

RUDENS TAKAIS

Prikrito Mažupė auksaspalvių lapų,
Lyg širdis prikrinta žodžių ir minčių,
Nuvingiuoja upė, pasiklojus taką,
Naktimis nuprausus tūkstančius žvaigždžių.
Vaikščiojant pakrantėm, norisi dainuoti,
Norisi šypsotis, lėkt su vėjeliu,
Nesvarstyt, ar verta,_ lemčiai atsiduoti,
O mielam ištarti: ,,Aš tave myliu!"
Ir atrodo, niekur nerasi gražesnio
Nei Mažupės vingio, nei spalvų gamos,
Drėgną lapų kvapą noris parsinešti,
Pasisemt upely laiko ramumos...
Lėtą valsą šoka rudeniniai lapai,
Beldžiasi  į širdi naujo laukimu.
Atidžiai klausysiu, ką jie man čia sako,
Ką ruduo man linki savo buvimu?....

SKAMBANT MUZIKAI

Plaukia muzika.

Skamba, vilnija...

Užkabina akordai nauji,

Gilaus ilgesio,

Meilės pilni.

Jų klausau atvira širdimi.

Pats dangus

Šitą muziką girdi.

Su melodija plaukia

Ir mintys...

Ar pajėgs man jausmus

Nuraminti?

Visą vakarą leidžiu viena.

Nuo garsų apsvaigau,

Apsvaigau...

Kur gi tu,

Mano mielas žmogau?

Liejas muzika,

Sklaidos tamsoj,

Tarsi glosto ranka

Vienumoj.

Ir glaudžiuosi

Prie jos viltimi.

Lieka laukt ir tikėt

Tavimi!

Grįžk greičiau!

Paklausysim kartu

Tų melodijų_

Sielos laiškų...

PATIKĖJAU HOROSKOPU

Horoskopas sėjo viltį,
Rodė_ viskas bus gerai,
Mano norai išsipildys,
Nes šmėžuoja pinigai.
Bus draugai, kokių norėsiu.
Pažintys _ jokių kliūčių!
Niekada nebeliūdėsiu,
Galvoje _ šimtai minčių!
Pirksiu namą keliaaukštį,
Baltas limuzinas bus,
Žvelgsiu į kitus iš auksto,
Aš _ aukštuomenės žmogus!
Man kasdien putos šampanas,
Pieno maudysiuos vonioj.
Tie, kurie arti gyvena,
Pavydės man, ojojoj!
Aš _ dama! Madas vaikysiu,
Elegancija spindės,
Puotas, pajūrius lankysiu,
Laikas nepraras vertės.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Bet...deja...Kitaip nutiko,
Gėda net prisipažint,_
Neiškrito nė skatikas
Ir Maljorkos nepažint.....
Buvo protas nusisukęs,
O džiaugiausi, planavau.
Et, neteks ponia man būti,
Liksiu ta, kokia buvau.....

PAŠAUK MANE

Pašauk mane, kai debesys goš dangų ,

Ar širdyje paklos šalnas ruduo,

Tu tik pašauk, jei vėtros kauks už lango,

Neramios mintys slėgs tarsi akmuo.

Pašauk mane, kai šoks žiema striptizą,

Kada dangus maišysis su žeme,

Pašauk mane, aš būtinai sugrįšiu,

Nutūpsiu snaige tavame delne.

Pašauk mane, jei bus per ilgos naktys,

O sapnuose takų nesurasi,

Tiktai pašauk, neužsisklęsk vienatvėj,

Aš atskubėsiu! Ar manim tiki?

Tu tik pašauk, kai balta virs į juodą,

O visos dienos skendės nevilty,

Pašauk mane, lyg Angelą Paguodos,

Ir mes paskęsim laimės svaiguly...

LIKIMAS

Gimiau paryčiais šaltą gruodį,
Kai pūgos per naktį uliojo
Ir sniego pripylė aruodus,
Takus iki slenksčio užklojo.

Nerimo ir blaškės palangėj,
Be gailesčio purtė berželį,
Bebrėkštančio ryto padangėj
Įsižiebė mano žvaigždelė.

Ir ji man likimą paskyrė-
Ne tokį jau tiesų - su vingiais,
Takus ne vien pievom - ir žvyru,
Bet būti truputį laiminga.

Daug užtvarų teko įveikti
Ir kiek jų dar bus priešakyje?
Tačiau negaliu šiandien teigti,
Kad laikas tas ašarom lyja.

Likimas...Koksai jis bebūtų,
Lyg dovaną reikia priimti.
Tai kas, kad gimiau siaučiant pūgai,
Tas verčia ieškot, nenurimti.

Dėkoju likimo žvaigždutei
Užtat, kad ir šiandien man žėri,
Kad leidžia šioj žemėje būti,
Siekt laimės,svajonių ir gėrio...

RUGIAGĖLIŲ JŪROJ

Bridom nubridom
Per rugiagėlių mėlyną lauką,
Tų žiedelių prikrito
Į rankas ir į plaukus.

Gaiviai pakvipo
Medumi ir putojančia jūra...
Žodžiai, vakar sakyti,
Vėl sugrįžo į lūpas.

Ėjom nuėjom
Per žydintį mėlyną lauką,
Nieko jau nereikėjo,
Tiktai meilę pašaukti...

NA, IR KAS

Na, ir kas, kad pilkėja laukai,
Kad nutįso voratinklių skaros.
Pažiūrėk, kokie puošnūs miškai,
Kaip takais jų pavaikščioti gera.

Na, ir kas, kad dažniau dargana,
Kad diena vis labiau sutrumpėja.
Koks gausus šiemet derlius. Gana!
Nors kinkyk į ratus tūlą vėją!

Na, ir kas, kad raukšlelių daugiau,
Kad šarma subyrėjo į plaukus.
Juk gyventi išmokom saugiau.
Ir smagu rudenėlio sulaukus!

STOTELĖJE VIENA

Jau kiek laiko
Stotelėje laukiu viena.
Be aiškumo, vilties,
Kad kažkas atvažiuos
Ir paims, pavėžės.
Stoviu, laukiu. O ko-
Ir pati nežinau,
Tiktai žvilgsnius
Į kelią ganau.
Vis tamsėja
Ir pradeda lyti.
Tūno baimė širdy,
Spurda laikas delnuos.
Ar mane kas paimt
Atvažiuos?
Rodos, ne!
Teks stotelėje
Laukti toliau,
Likimu be vilties
Pasikliaut.
Autobusas, jaučiu,
Nevažiuos.
Kam svarbu
Dėl keleivės vienos!..

PABŪKIM

Pabūkim kartu, dar pabūkim,
Nesukim akių į šalį,
Tai kas, kad jausmai atbukę,
Juk meilė grįžti dar gali.

Pabūkim kartu, pasvarstykim,
Kodėl gi mums taip nutiko,
Kodėl kiti laimę pilsto,
O mūsų trapesnė už stiklą?

Pabūkim kartu, dar pabūkim,-
Naktis pilna sentimentų...
Nejau visai neberūpi,
Kas mudviem buvo taip šventa?

Pabūkim kartu, paieškokim,-
Pražys ir vėl mums papartis,
Pakvies laumės meilės šokiui.
Gal žiedas ir vėl mus suartins?....

RUDENS DRAUGĖ - DILGĖ

Nuo šiauraus vėjo medžiai pašiurpo.
Dangus lyg rėtis - kiauras visai.
Ar ne per greitai ruduo įširdo,
Žemę nugirdė putotais purslais?

Balą jau brenda dvynės pušelės,
Skundžiasi eglės - joms nesaugu!
Ruduo beširdis rodo, ką gali.
Kas gi norėtų pabūt jo draugu?

Gėlės nuvyto, liko tik dilgės.
Kyla į aukštį - lietūs kaip tik!
Vasaros saulės nepasiilgę,
Noriai su rudeniu žais patvory.

VIENA NAMUOSE

Šiandien namuos
Likau viena.
Nors stauk lyg šuo-
Tokia tyla...
Pro langą
Žvalgos spindulys,
Tik kas iš to,-
Jis nebylys.
O tolumoj
Gelsvi laukai.
Vingiuoja jais
Pilki keliai.
Bet šiandien
Niekas nepareis
Ir neprakalbins,
Net nepeiks!
Namuos likau
Visai viena.
Tokia tyla...tokia tyla...
Liūdna tikrai
Šita diena.
Tad teks ieškotis
Atspirties
Ir pasisemt
Geros vilties.

AR DAR LAUKI?

Ar tu dar lauki, ar ilgiesi-
Aš jau kiek laiko nežinau,
Ar man beliko tik pavėsiai,
Nors tavimi tegyvenau.

Nemaža laiko nuskubėjo,
Klevai išsirengė nuogai,
Lapus nešioja piktas vėjas,
Nejaugi meilė tau juokai?

Ilgai aš užtrukau kelionėj,
Bet mintys buvo su tavim,
O šiandien kyla abejonės:
Tu jau viena? Ar su manim?

Aš sugrįžtu, kaip grįžta paukščiai,
Į seną lizdą, į namus.
Sušilti trokštu, prisiglausti
Ir vėl tikėt širdies jausmu...

---------------------
Tai ar dar lauki, ar ilgiesi,
Ar man vienatvė ir pavėsiai?

NUSKINK MAN ROŽĘ

Tu šiandien nuskink man baltą rožę,-
Jau širdis vienatvėje pavargo.
Taip seniai aš laukiu tavo žodžių,
Tyloje jaučiu tik laiko žvarbą.

Patikėk, vienatvė slegia sielą
Ir kietais delnais apglėbus laiko.
Naktimis blaškausi - nesimiega,
Man tavęs lyg tyro oro reikia.

Kaip seniai aš laukiu tavo žodžių,
To balzamo, kuris širdį glosto.
Tu nuskink šiandien man baltą rožę,-
Ji vienatvę žiedlapiais užklostys...

LAIŠKAI

Aš tebesaugau Tavo siųstus laiškus, 
Tartum relikviją prabėgusių dienų. 
Jų daug prabėgo,kartais nebeaišku, 
Kodėl gi taip kankinamai skaudu? 

Laiškuos rašyti žodžiai neišblėso, 
Nepaskandino jų sruvenanti tėkmė, 
Dažnai prisiminimų aušros vėsios 
Užplūsta lyg lakštingalos giesmė... 

Dar tebesaugau Tavo senus laiškus, 
Suvokus prasmę buvusios trapios būties. 
Jau dulkės juos nusėdo ir neaišku, 
Kam saugau juos,kai nebėra vilties?

KIEKVIENĄ VAKARĄ...

Kiekvieną vakarą 
Pasisemiu žvaigždžių, 
Į mano kiemą 
Mėnuo nusileidžia, 
Švelniam žiedely nakvišos 
Rasos lašeliai tyliai žaidžia... 

Kiekvieną vakarą 
Į prieblandą skubu. 
Atsargiai,oriai 
Kalbinu mėnulį. 
Lyg guoly,šiltame delne, 
Jo žvilgsnis kuo ramiausiai guli... 

Kiekvieną vakarą 
Atsigeriu tylos- 
Ji mano sieloj 
Melsvą viltį sėja. 
Žaviuos ramybės idile 
Vidurnaktis kol įpusėja. 

Kiekvieną vakarą 
Svajonėm gyvenu. 
Kieme nurimsta 
Ir užminga vėjas... 
Nekalbink,nieko nesakyk- 
Šilti jausmai mane užlieja...

AR RUDENĮ JAUTI?

Ar tu matai-ruduo už lango šoka, 
Takus užklostė lapų patalais, 
Ar tu girdi,kaip vėjas švilpaut moka, 
Rūkai kaip šmirinėja pabaliais? 

Ar tu jauti,kad vel gamta kitokia, 
Ramybė slepias aukso nėriniuos, 
Ar tu regi,kad sodai jau nunoko, 
Bobų vasarą voratinkliais vynios? 

Ar tu žinai,kodėl rugsėjis veda 
Dar pasidžiaugti žydinčiom gėlėm, 
Ar nematai,šermukšnių uogos dega, 
Išsirikiavo smilgos pakelėm... 

Ar tu girdi?Jei ne,tai paklausyki, 
Verk kasdienybei langus ir duris. 
Juk širdis...tik ji-jautri,berybė- 
Supras spalvingo rudenio mintis

  

NESULAUKIAU

Tavęs per visą naktį laukiau. 
Lietus į lango stiklą beldė. 
Vien gilios mintys tolin plaukė,- 
Širdis ilgėjosi ir meldė... 

Neklaidžiojo liesi šešėliai 
Ir žvaigždės iš dangaus nekrito, 
Bet džiugino vazelėj gėlės 
Ir kantriai laukiau...iki ryto... 

Nedrąsiai bandė guosti vėjas 
Ir šnaresiu kažką tai sakė... 
Deja,skambutis vis tylėjo 
Ir vis keisčiau pleveno žvakės. 

Girdėjau,kai pravirko liepa 
Ir ąžuolas šakom lingavo, 
Jaunutę drebulėlę slėpė, 
Nes liemenį lietus skalavo... 

Iki aušros turėjau viltį. 
Beprotiškai ilgėjaus,laukiau, 
Bet žvakės užbaigė sutirpti. 
Per širdį skaudžios mintys plaukė... 

Lėtai naktis bemiegė ritos. 
Kas pažado stygas nutraukė? 
Oi,skaudžios ašarėlės krito... 
Kodėl Tavęs aš nesulaukiau?....

MEILĖS MOZAIKA

Meilės mozaiką dėlioju 
Iš gražiausių,kvapiausių žiedų, 
Šilčiausių vasaros vėjų, 
Trumpiausių birželio naktų. 

Derinu saulės vilionę 
Ir mėnulio skaidrumą imu, 
Didžiausią viltį,svajonę 
Dedu su širdies plakimu... 

Pridedu ašaros lašą 
Ir kraštelį rytinio dangaus, 
Iliuzijų,skausmą mažą 
Ir šypsnį bei žvilgsnį žmogaus. 

Oi,kaip suderint nelengva- 
Nesutampa spalvinga gama! 
Po kojom dairaus,į dangų- 
Mozaika prasta ir gana! 

Vėlei dėlioju iš naujo 
Iš ryškiausių,šilčiausių spalvų: 
Žvaigždelių paimu saują, 
Voratinklio gijų,sapnų... 

Baltą dedu prie raudono. 
Prie geltono pritampa ruda, 
O žydrą,mėlyną fonus 
Paryškins žalia ir juoda. 

Rodos,tarytum vitražas- 
Ir vaizdų,ir spalvų-per akis. 
Stebiu ją tartum miražą, 
Tik meilės joje nematyt... 

Trūksta svarbiausio akcento, 
O dėliojau,širdim matavau! 
Matau,planuot nepakanka, 
Jei mylimo nėra žmogaus...

DĖKOKIM FORTŪNAI

Už rytmečio rasą ir brydę per pievą, 
Už ežero vilnį ir žydinčią ievą, 
Už viltį,svajonę ir šilumą rankų, 
Už dieną triukšmingą ir švytintį dangų. 
Už vyturio giesmę ir duoną kasdienę, 
Už tėkmę upelio,šeimos vakarienę, 
Už pušį prie kelio ir tyrą šaltinį, 
Už draugą geriausią ir lapą auksinį, 
Už vakarą vėsų,plevenančią žvakę, 
Kai akys daugiau,negu žodžiai pasako. 
Už viską,kas šventa.Žvaigždynų paradą, 
Už meilę širdžių,kelius,kurie veda. 
Už lietų,už sniegą,už tiltą per upę, 
Už tai,kas mus saugo,ramina ir supa 
Už žodį paguodos,laiku pasakytą, 
Už lauktą laiškelį,širdim parašytą. 
Už skambų eilėraštį,knygą naujausią, 
Už mamą,už tėtį,kurie mums brangiausi. 
Už diską mėnulio,ir saulės zuikutį, 
Kad turime teisę šioj žemėje būti, 
Už miško ošimą,margiausius žolynus 
Dėkokim Fortūnai,dėkokim likimui !

NENORIU LIKT VIENA

Nenoriu likt nakty viena- 
Net mėnuo neparodo veido, 
Seniai apsiblausė diena, 
Pakluonėm braido. 

Nutilo volungės giesmė, 
Vėsa laukus rasom užklostė, 
Nurimo vėjas-pailsės, 
Sudėjo bluostą. 

Paskendo tamsoje žiedai, 
Svaiginančius kvapus paskleidę, 
O debesėliai,lyg laivai, 
Padange laigo. 

Prašau,lik šiąnakt su manim- 
Baugu ir liūdesys ties vartais. 
Jauku ir gera su Tavim,- 
Vienai apkarto... 

Apglėbk manus pečius skara 
Ir pasėdėkim,pamąstykim... 
Nenoriu likt nakty viena,- 
Kartu sutikim!

NEŽINOJOM ABU

Kol supratom abu, 
buvo skausmo, klaidų. 
Buvo džiaugsmo, 
laukinių naktų. 
Kad pamiršome tai, 
kas be galo svarbu, 
Kad svajonės užges su laiku... 

Nežinojome mes, 
kad keliai šauks kiti, 
Kad jaunystė 
išbando jausmus, 
Kad šeimos židinys 
bus ne mūs abiejų 
Ir skirtingai pakelsim sparnus. 

Nesupratom tada, 
kam liepsnoja laužai 
Ir vis gludom 
arčiau prie peties... 
Mums kalbėjo dažnai: 
,,Šita meilė tikra!,, 
Krito mėnuo į delnus nakties... 

Netikėjome mes, 
kad drauge laikinai, 
Kad likimas 
išskins ramunes, 
Kad lakštingalos suoks 
kiekvienam atskirai 
Ir matysim skirtingas žvaigždes...

LIETUJE

Lietus nerimsta kelios dienos. 
Pažliugo drumzlinas vanduo. 
Link kelio traukiasi ražienos, 
Aplinkui šliaužioja ruduo... 

Ir skėtis jau nebeapsaugo, 
Kai šitokia lietaus gausa. 
O debesys grėsmingai auga 
Ir slepiasi dienos šviesa. 

Sušlapusį smuikelį virkdo 
Parpuolęs vėjas po langais. 
Lašai vagoja stiklą,mirko, 
Vynioja rudenio tinklais. 

Lietus nerimsta, dūksta vėjas- 
Vienatvė laukia jo kely. 
Kažką laukuos įsižiūrėjęs, 
Jau kalbasi pats su savim...

RUDENINIS PASIVAIKŠČIOJIMAS

Pro ražienų laukus, 
kur dar aidi kombainų ūžimas, 
Pro spalvingus medžius, 
kur pakvimpa drėgme visas oras, 
Takeliu išeini 
per dar jauną ir liekną beržyną, 
Upeliuko krantu, 
ajeruos kur tinklus džiausto voras. 

Išeini su mintim, 
kad pajustumei rudenio vertę, 
Kad įkvėptum vėsos 
iš garuojančios dirvos arimų. 
Ir ilgam, jau ilgam 
atsisveikint su raudančiom gervėm, 
Parsinešti tiesos, 
kuri lieka po vėjo būrimų... 

Į padangę dairais, 
debesėliai kur glaudžia saulutę, 
O po kojom girdi 
tyliai čežantį kritusį lapą. 
Pajunti, kaip gerai 
gamtoje, lyg viešnagėj, pabūti, 
Įsileist į namus 
tą paauksintą rudenio kvapą... 

PAVARGAU...

Pavargau ,
Pavargau...
...nuo vienatvės,
Nuo ilgesio,
Kasdienybės pilkos,
Nuo bemiegių naktų,
Nerimo,melo,
Žodžių šaltų...
Pavargau...
Pavargau
Nuo laukimo,
Nuo rūpesčių,
Sveikatos ir skausmo
Artimiausių žmonių,
Liūdesio,
Laiko rutinos,
Veidų svetimų.
Pavargau,
Pavargau nuo tikėjimo būsimu,
Žvilgsnių praeivių,
Nuo speiguotų žiemų,
Svajonių,
Vilčių dužimo,
Klaikios tylos...
Pavargau...
Pavargau net gyventi.
Juodos mintys lanko,
Pranašingi sapnai
Naktimis...
Ašaros,sėkmė paklydus,
Rudenė liūtis.
Pavargau,
Pavargau nuo sudužusios
Laimės ir meilės-
Tuščias svajones
Tematau.
Deja,pasiguosti
Galiu tik
Eilėrašti,tau:
,,pavargau,
aš labai pavargau...,,