Gervių trikampiai tolo...nutolo...
Rodos, niekad atgal nebegrįš.
Aukso lapais klevai ašaroja.
Spalis lapkričiui prijuostę riš...
Vėjai ilgesį nešasi gatvėm,
Rieda ašaros soduos plikuos,
Tiktai akmenys švenčia pilnatvę
Samanotuos, minkštuos pataluos.
Kai pro langą dairaisi į tolį,
Kur su vėjo audringu siausmu,
Gula lapai į šlapiąjį molį,
Su nematomu žmogui skausmu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.