Jau daugiau man laiškų nerašyk,
Ne tik žodžiais,- jausmais jau nebetikiu.
Man užteks tavo melo, gana!
Nebebūsiu tavuoju užutekiu.
Dužo viltys, lyg vyno taurė,
Šypsena išsibarstė skeveldromis,
Ištuštėjo tikrumo versmė,
Apraizgyta apgaulės žabangomis.
Šitiek melo! O kiek pažadų!
O tikėjau, pajutus gyvenimą.
Bet gana, šito jau nebebus,
Širdžiai reikia ramybės alsavimo.
Nerašyk man daugiau, netrukdyk!
Geriau dienos ir naktys vienatvėje.
Atleidimo nelauk, neprašyk
Ir pamiršk gyvenu kurioj gatvėje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.