Prikrito Mažupė auksaspalvių lapų,
Lyg širdis prikrinta žodžių ir minčių,
Nuvingiuoja upė, pasiklojus taką,
Naktimis nuprausus tūkstančius žvaigždžių.
Vaikščiojant pakrantėm, norisi dainuoti,
Norisi šypsotis, lėkt su vėjeliu,
Nesvarstyt, ar verta,_ lemčiai atsiduoti,
O mielam ištarti: ,,Aš tave myliu!"
Ir atrodo, niekur nerasi gražesnio
Nei Mažupės vingio, nei spalvų gamos,
Drėgną lapų kvapą noris parsinešti,
Pasisemt upely laiko ramumos...
Lėtą valsą šoka rudeniniai lapai,
Beldžiasi į širdi naujo laukimu.
Atidžiai klausysiu, ką jie man čia sako,
Ką ruduo man linki savo buvimu?....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.