Joniškėlis tiek metų braidytas,
Medžiai gelto ir buvo žali,
Buvo naktys bemiegės lig ryto,
Kai mėnulis lydėjo kely...
Ir priaugo miestelis, priaugo,
Prisišliejo prie manojo AŠ.
Tarsi mielas vienintelis draugas
Nešė, plukdė per metų bangas.
Po ranka buvo viskas, ko reikia,
Bet likimas pagrąsė piktai
Ir, gyvenimą mano išpeikęs,
Sakė,- laimė toli ir aukštai.
Ir atšoko viltis, tarsi lukštas,-
Joniškėlyje jau tik viešnia.
Šiandien jo taip beprotiškai trūksta
Ką likimas iškrės - nežinia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.