Aš tebesaugau Tavo siųstus laiškus,
Tartum relikviją prabėgusių dienų.
Jų daug prabėgo,kartais nebeaišku,
Kodėl gi taip kankinamai skaudu?
Laiškuos rašyti žodžiai neišblėso,
Nepaskandino jų sruvenanti tėkmė,
Dažnai prisiminimų aušros vėsios
Užplūsta lyg lakštingalos giesmė...
Dar tebesaugau Tavo senus laiškus,
Suvokus prasmę buvusios trapios būties.
Jau dulkės juos nusėdo ir neaišku,
Kam saugau juos,kai nebėra vilties?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.