Kol supratom abu,
buvo skausmo, klaidų.
Buvo džiaugsmo,
laukinių naktų.
Kad pamiršome tai,
kas be galo svarbu,
Kad svajonės užges su laiku...
Nežinojome mes,
kad keliai šauks kiti,
Kad jaunystė
išbando jausmus,
Kad šeimos židinys
bus ne mūs abiejų
Ir skirtingai pakelsim sparnus.
Nesupratom tada,
kam liepsnoja laužai
Ir vis gludom
arčiau prie peties...
Mums kalbėjo dažnai:
,,Šita meilė tikra!,,
Krito mėnuo į delnus nakties...
Netikėjome mes,
kad drauge laikinai,
Kad likimas
išskins ramunes,
Kad lakštingalos suoks
kiekvienam atskirai
Ir matysim skirtingas žvaigždes...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.