APIE RUGPJŪČIO NAKTĮ

Migla užklos Mažupės vagą,
Dangaus sietynai žiburiuos,
Ramiai karos žilvičių šakos,
Diena miegos tamsiuos languos.

Jau niekas nesiruoš į kelią,
Tik palinkės labos nakties.
Jausmai užmigs širdies kertėlėj,
Jokie šešėliai nepalies.

Sapnai lankys kiekvieną namą,
Juose grįš buvusi diena.
Lyg gavus džiugią telegramą,
Sustings ant lūpų šypsena...

Dangus stebės žemelės būtį
Ir sergės siunčiamus sapnus.
Jisai toksai tiktai rugpjūty,
Gražesnio niekada nebus!

TEMSTANT

Vėsa atsirito per pievas,

Migla apvyniojo medžius,

Sudrėko mieguistos blakstienos,

O nuovargis slegia pečius.

Stebiu, kaip tamsa nusileidžia,

Pravėrus padangės duris.

Ji dieną vienplaukę palaidos,

Po to - nakčiai laišką rašys...

Išeisiu į vakaro tylą,

Sustingusią paukščio snape,

Kai mintys tai dūžta, tai dyla,

įkritusios lūpų kampe...

Vėsa palytės mano plaukus,

Tyla per pečius apkabins,

Nakties su pelėda palauksiu,

Kol miegas sapnus subrandins..

ATSISVEIKINANT SU LIEPA

       
Vėjas bliuzą vėl ir vėl kartoja,-
Palydės juo liepą į rugpjūtį.
Dienos - sutikimą repetuoja,
Dalgiai - javo aukso pjūtį.

Nuolatos plasnoja linksmas juokas,
O prie jūros naujos meilės rezgas.
Saulė seka margą spalvų šokį,
Riša paslaptingą mazgą...

Pagaliau kažkas save atranda!
Nuoširdumui - tik naujausi tiltai.
Švelniai apkabina šiltos rankos,
Žodis - gerbtinas ir tvirtas.

Uogų, grybų miškuose pritvino,
O medum ilgai kvepės dar sodžius.
Liepos nepamiršt prisilietimų,
Jai - tiktai gražiausi žodžiai!

IEŠKOK IR RASI

Kai bus skaudi vienatvė,
Manęs kai pasigęsi,
Išeik į plačią gatvę-
Ieškosi ir surasi.
Jei ne - pažvelk po kojom,
Kur akmenėliai guli,
Kad vaikščiojau, klajojau,
Apie mane paliūdys.
Pakelk akis į aukštį,
Kur žvitrios kregždės nardo,
Kiekvienas laisvas paukštis
Giedos Tau mano vardą.
Pažvelk į pievų plotus,
Į mišką ramų, žalią,
Į tolumas miglotas-
Nukreips Tave į kelią.
Jei dar vilties turėsi,
Ieškok, kai spindi rasos.
Arba ramiam pavėsy.
Ten atsakas Tau rasis:
Kai išsiskleis gėlynai,
Aš gėlele žydėsiu,
O naktimis žvaigždynuos
Manas akis regėsi...

PAIMSIU TAVO NERIMĄ

Ištiesk man ranką-
Aš paimsiu ilgesį
Ir tavo šaltą delną
Savame sušildysiu.
Ištark man žodį-
Aš surinksiu ašaras,
Kad slogios mintys blėstų,
Kaip lietuj ugniakuras.
Atverk man širdį-
Pasiimsiu nerimą,
Kad būtų lengvas kelias
Ateities gyvenimu.
Paliesk man skruostą-
Dovanosiu bučinį
Ir tavo liūdnos akys
Žvelgs kitaip į rudenį...

VASARĄ

Nuo saulės šilumos laukai apsvaigo, Gaivinas medžiai vakarų vėsa, O vasara strėles į širdis laido, Žaidimams pasinėrusi visa. Ir noris pasakyt kažką tai mielo, Juk nežinia, kur būsime rytoj, Ar karštis neišdegins mūsų sielų, Ar saugos mus užmigusioj tyloj? Gal rudenį mes jau kitokie būsim, Gal vasara paliks savas žymes? Svarbiausia, netikrumo kad nejusim Ir liks ryšys tarp liepos ir tavęs. Nuo saulės šilumos žiedai nusviro, Lietučio glėbio ilgisi miškai, O vasara, tas karštas eleksyras, Vedžioja mus apsvaigusiais takais...

MAN PATINKA

Man patinka ryški vaivorykštė,-
Taip ir noris ranka palytėt,
Dar- kai dienos sėkmės nepašykšti,
Galiu džiūgaut, svajoti, mylėt.

Man patinka aguonos kai rausta.
Skamba Štrausas - tikra atgaiva!
Kai mėnulis upelyje prausias,
Kai ant stalo garuoja kava.

Aš žaviuosi spalvingais miražais
Ir birželių naktų ramuma.
Kai saulėtekiai dangų nudažo,
Akys spindi ir visko gana.

Man patinka stebėt žmonių veidus,
Pasidžiaugt nuoširdžia šypsena,
O rūkams virš laukų nusileidus,
Švelniai, tyliai paskęsti sapne.....

PRIEBLANDOJ

Jau skęsta prieblandoj miškai.
Dairaisi - rūką tematai.
Ramu aplink. Upely tik
Pelekais pliaukšteli žuvis.

Ir vėl tyla...Kol išgirsti
Lakštutės balsą iš arti.
Klausai, klausai...Kokia giesmė!
Kad liejasi, lyg iš versmės.

Tirštėja prieblanda. Kvapnu.
Atslinks naktis, atneš sapnus.
Rūkai virš ajerų sūpuos,
Klausys lakštingalos dainos...

NE MANO VAKARAS

Ne mano šitas vakaras,
Ne mano,
Nes nuovargis 
Jau lipina akis.
O aš,lyg ta išvargusi Pelenė,
Dairaus į girgždančias duris.

Ne mano šitas vakaras,
Ne mano.
Už lango tik vienatvė
Ir lietus.
Girdžiu, kaip vėjas medžiuose šiurena
Ir nakčiai atveria vartus...

LIETUVA

Lietuva - šalis poetų.
Ilgesys - minčių pradžia.
Nesvarbu, kas ką kalbėtų,
Meno šaknys - čia, tik čia!

Lietuvoj - senolių dainos,
Veši rūtos po langais.
Daug kas keičiasi ir mainos,
Atmintis liks amžinai.

Lietuva - miškai ir pievos,
Dailūs kryžiai pakely.
Kvepia pradalgėse šienas,
Nepajusti negali.

Čia kalba pati gražiausia,-
Žodžiai gula eilėmis.
Gimsta lyrika skambiausia,
Parašyta širdimis!

IŠEIKIM Į PIEVAS

    
Duok man ranką.
Išeikim į žydinčias pievas.
Paukščių giesmės skardens, palydės.
Ne dažnai šitaip tenka,
Kai kutena blakstienas
Nuraškyta bevardė gėlė.
Gal tylėsim,
Juk viską be žodžių suprantam,
Ir tik akys vien klaidžios ratu.
Jei kažko neužtenka,
Gal tą blogį nuteisim,
Bet svarbiausia - pabūsim kartu.
Duok tik ranką,
Seniai apie tai pasvajoju.
Ir širdis bus arčiau prie širdies...
Ne dažnai mudviem tenka
Eiti pievom rasotom,
Paieškoti saulėtos prasmės...

ILGESYS

Tuoj rugpjūtis. Bus dienos trumpesnės.
O kaip mat - ir  rugsėjis žydės.
Jau žinau - ilgesys bus gilesnis
Ir didesnė bus tavo kaltė.

Bet dabar aš geriau patylėsiu,
Kam kalbėti tuščiai, be prasmės.
Savo ilgesį posmais išliesiu
Ir širdis gal mažiau beskaudės...

Tuoj rugpjūtis. Bus gėlės margesnės,
O diena kiekviena - nerami.
Taip sunku savo sielvartą neštis,-
Iki šiol gyvenu tavimi...

NENORIU LIKT VIENA

Nenoriu likt nakty viena,
Kai braunasi tamsa pro langą.
Seniai pasislėpė diena,
Girdėti kaip griaustinis trankos.

Paskendo debesuos dangus,
Paslėpęs jaunatį mėnulio,
Tuojau tuojau prapliups lietus,
Į sielą veržias netikrumas.

Prisėsk šalia arti, arti,
Kad mūsų rankos susipintų,
Kad žodžiai, tyliai ištarti,
Paglostytų ir nuramintų.

Prašau, lik šiąnakt su manim,
Neleisk vienatvėje blaškytis,
Norėčiau būti su tavim,
Lašų melodijos klausytis...

IŠĖJUSIAM

                      (skiriu J.)
Suvirpėjo styga ir...nutrūko...
Baigėsi Tavo kelias...
Užgęso likimo žvaigždė,
Vardą tyliai išsinešė  upė.
Tik buvai... Ir nebėr.....
Gal paskirta tik tiek tau tebuvo
Džiaugsmo, skausmo ir laimės?
Dar spalvina liepa gėles,
Tiktai laikas per greitai suskubo,-
Nebedžiugins Tavęs.
O svajojai, tikėjai, nešiojais
Ieškomos laimės viltį,
Klajojai vienatvės takais,
Dažną mintį lyg duoną aukojai.
Tau šnarėjo beržai...
Suvirpėjo styga ir...nutrūko.
Baigėsi Tavo kelias...
Palangėmis blaškos šiaurys...
Tavo vardą kartoja upė:
,,Nepareis.....nebegrįš....."

KRANTAI

Mes abu _ du krantai,
Tik nei tilto, nei liepto.
Aš braidau, tu braidai...
Kaip gi mums susisiekti?
Perbrist upę _ gilu.
Rizikinga ir šalta.
Brąstos nėr, nesaugu.
Ką reikėtų  apkaltint?
Tiesi ranką _ toli.
Krantas ilgisi kranto...
Priartėt negali,
O skraidyti nelemta.
Ir svarstai ne juokais,
Kaip krantams suartėti?
Išeitis _ tik laiškai,
Širdimis palytėti.
Bet svajonėj matai:
Tiltu vaikščiojat drąsiai,
Suartėjo krantai,
Meilės ilgesį  nešę...

TAMSOS KARALIENĖ NAKTIS

Pražydo mėnulis virš kraigo,
Stiklu nuriedėjo žvaigždė ,
Naktis plaukų kasą paskleidus,
Išprausia upelio tėkmėj.

Šešėliai it kryžiai sugulę,
Voratinkliuos supas tyla,
Žibintai pavydi mėnuliui,
Kodėl jo veide šypsena.

Tamsa įvyniojo drobulėn
Nurimusius sodžiaus namus,
Nakties vartų raktą didžiulį
Išsergės, kol rytas pabus.

Žiedely gėlės susivystė 
Perliniai lašeliai rasos,
Nakties tamsumos karalystėj
Kas gyva, paskęsta sapnuos...

MEILĖ - TAI.....

          
Meilė - tai šiltas vėjas.
Skruostus bučiuoja ir glamonėja.
Tik  gerumas jo apgaulingas,
Nepajutai, o jis jau dingęs.

Meilė - ramunės žiedas.
Baltas tyrumas viltį palieka.
Tik pabūrus myli...nemyli...
Tu supranti - ir vėl nuvylė...

Meilė - tai pienės pūkas,
Supasi pievoj lyg parašiutas.
Bet papūtus, jo nebelieka,
Buvo meilė - teliko stiebas!

Meilė - toks tyras jausmas!
Ir jį patyrus, didžiulis džiaugsmas.
Ima kartą ir atplasnoja,
Kur dvi širdys - ten suliepsnoja!

AR PRISIMENI?

 


Ar meni, lakštingalos mums suokė,
Pilnatys riedėjo dangumi,
O žiedai, tarytum susimokę,
Vien tik mums kvepėjo medumi.

Ar meni suolelį, kur sėdėjom
Ir šešėlį-svečią-su mumis.
Kas aplink , kai nieko negirdėjom,-
Abi širdys plakė viltimis.

Juk meni, kaip greitai lėkė naktys,
Nebejutom brėkštančių rytų.
Troškom vieno - aistroje sudegti...
Laikas...jis...pasakė mums - TABU!

Ar kada grįžti prisiminimais
Į dienas, kai skleidėsi jausmai?
Man širdis seniai seniai nurimo, 
Bet sudilgsi. Ar nepajutai?..

GYVENIMO VĖJUOS

Gyvenimo vėjai mus blaško,
Lyg smiltis takais
Ir neša iš  taško į tašką
Likimo delnais.

Į atkarpas laiką dalija:
Čia buvo, ten _ bus...
Nebūna kelių  sidabrinių ,
Teks laužti ledus.

Vienatvėj panirę į tylą,
Rikiuojam mintis.
Iliuzijų  jūron įbridę,
Sutinkam kliūtis.

Vis blaško gyvenimo vėjai,
Sūpuoja jausmais,
O mes, tų  dienų  pažymėti
Likimo ženklais...

TYLINTIS TELEFONAS

Telefonas vis tyli ir tyli,
Nieks neskambina ir neparašo.
Gal tylos pastatytos pilys
Ar svarbos nebeliko nė lašo?
Kur bičiuliai, kolegos, net priešai?
Ir pati neturiu ką pašnekint...
Kaip dažnai pačios rankos tiesias,
Kad tą tylintį draugą pažadint.
Savo vienišą akį pramerkia,
Pasižiūri...ir vėlei užmiega.
Nepyksta, nešaukia, neverkia,
Bet be jo _ nežinia pasilieka.
Taip ir guli ant stalo nutilęs.
Prieinu, nuo jo dulkes nušluostau.
Telefoną lyg draugą myliu,
Vis paglostau stiklinį jo skruostą...

ESI LAUKIAMAS

Ateik, tavęs kas dieną laukiu.
Duris tik nakčiai rakinu.
Tiktai namuos palik tą kaukę,-
Aš tikrą veidą branginu.

Atnešk gerų žinių, naujienų.
Pasišnekėsim iš širdies,
Dienas jaunystės, mėnesienas
Prikelsime iš praeities.

Tiktai nenešk man blogo ūpo,
Už durų nesėkmes palik.
Nemėgstu, kai prie kojų klūpo,
Tik džiaugsmo laukiu. Vieno! Tik!

Ateik, kol vasara pakvipus,
Kol valdo kerinti svaja,
Kol žiedlapiuos širdis paklydus,
Manau, galiu suprasti ją...

ŠLAPIOJ GATVĖJ

Ruduo. Lietus. Ir jūra skėčių,
Linguojančių savu taktu.
Niūrias gatves tik jie nušviečia.
Plakuos ir aš tarpe kitų.

Sustirę medžiai, trobos gūžias
Ir ašaroja, lyg žmogus.
Žinia, juk ilgisi gegužio,
Kuris nurūko per laukus.

O debesys visai prakiurę.
Alėjos brenda iš vandens.
Po skėčiais akys taką žiūri
Ir keikia nuotaikas rudens.

Lietus gausus. Net vėjas verkia.
Linguoja skėčiai į namus.
O debesys vis merkia, merkia,
Paslėpdami dienos garsus...

VIENATVĖ

            

Pabundu. Jau aušra, 
Žingsniai girdisi gatvėj. 
O mane, kaip kas kart, 
Pasitinka vienatvė... 

Tiktai akys dangaus 
Apkabina, palyti, 
O aušros spindulys 
Liūdną žvilgsnį nulydi. 

Bet jį slėps rutina, 
Įprasta, kasdieninė 
Ir spengi tyluma, 
Lyg upeliai, ištvinus. 

Net sapnai be minties 
Prie ko glaustis, sušilti. 
Vis vienatvė... Tik ji, 
Paskandinusi viltį... 

Ji dienom ir naktim 
Stipriai laiko už rankos. 
Kur pabėgsi? Lemtis. 
Tik širdis skaudžiai trankos...

KURSO DRAUGAMS

   
Netrukus jau ir penkiasdešimt,
Kai mokėmės prie Vabalos,
Jaunystė ant sparnų mus nešė,
Nesukom dėl niekų galvos.

Visi tikėjom radę kelią
Ir ėjome to tikslo link.
Jau baigias pusšimtis metelių,
Ne vieno jau neatpažint.

Iškrikome visi lyg bitės,
Kiekvienas savo avily,
Bet savo ilgesį palikom
Prie Vabalos. Arti...arti...

Gal būt kada dar susitiksim
Ir apsikeisim adresais,
Tik laikrodžiai per greitai tiksi,
Žinau, nebe visi ateis...

ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

Praeis daug metų, keisis mano veidas.
Kažkas pradings, kažkas naujai pakils.
Gal žodžiai tie, kur vakar skaudžiai žeidė,
Rytoj šilta, miela daina pavirs.

Gal kada nors, vartydama albumą,
Vėl prisiminsiu buvusius draugus.
Gyvenime tiek gausiai visko būna...
O šiandien tik balandis už  langų.

Ant aukšto radus, paskaitysiu laiškus,_
Dulkėtus ir pageltusius lapus.
Ir vėl jaunystė po alėjas vaikščios
Prisiminimuos...Pakylės jausmus.

NIEKO MAN NESAKYK

Pila lietūs, skandindami dieną,
Ir Perkūnas piktai nusiteikęs,
Svyra eglių apsunkę blakstienos.
Nesakyk tu man nieko - nereikia.

Pasėdėkim be žodžių. Tik akys
Tegu kalba, primindamos laiką,
Kai ilgais vakarais degė žvakės,
O mes buvom iš laimės apkvaitę!

Nekalbėk. Patylėkim. Kas žino,
Gal tie lietūs nuplaus mano vardą,
O gal taurės raudonojo vyno
Tau skambės ir už tūkstančių jardų?

Pasėdėk su manim dar truputį,-
Nežinia, ar kada susitiksim.
Lai išliks atminty šios minutės,
Kai ruošeisi į tolumas skristi..

IR MEILĖ DŪŽTA

Toli nuėjome.
Vorai takus apraizgė.
Šventai tikėjome,
Bet laimė baigės.
Sustojo laikrodžiai,
Varpų aidai nutilo,
Išslydo meilė mūs,
Liūtim išlijo.
Sudužo laikas,
Lyg stiklo indas.
Po kojom šukės mėtos,
Abu jas mindom.
Suklydom žodžiuose,
Apgavo juokas.
Save parodėme,
Savim ir mokame.
Toli nuėjome.
Dantis likimas rodo.
Takų neradome
Į meilės sodus...

KADA VISI MIEGA

Kai atsėlina naktis
Ir visi užmiega,
Užsidegu žvakę.
Lengvai plazdant liepsnai,
Paskęstu tyloj...
Kokia palaima
Svajot vienumoj!
Kartais obels šaka
Bilsteli į langą,
Per stiklą
Nučiuožia vėjas,
Šokdamas tango.
Ir vėl tyla...
Liepsnelės spragsėjimas
Jaukus ir kvepiantis.
Šitaip sėdėt galiu
Visą amžinybę.
Tyla...ramybė...
Ramybė...tyla...
Tik širdies dūžiai
Neleidžia užsimiršti.
Ir aš svajoju...
Ilgai ir apie viską...
Žiūriu, žvakė baigia
Tirpti.....

KAVA

Keliuosi anksti. Visada.
Ir pirmiausia, svarbiausia - kava.
Kai pasklinda virtuvėj kvapai,
Išgaruoja spalvoti sapnai.

Kai vasaros karštos, rytais,
Aš gėriuosi lakštučių balsais.
Tarp gėlių, tarsi ložėj dama,
Jausmų ir kvapų sklidina.

Geriu pamažu. Kur skubėt?
Apmąstau,kokius darbus pradėt...
Ir mėgaujuosi juoda kava
Bei alsuojančia ryto žara.

Keliuosi anksti. Vyturys.
Ritualas kasdienis - tik ji.
Na, ir kas, kad viena ją geriu,
Man smagu. Ir ramybę turiu.

MĖNULIO DELNUOS

Bučiniai...bučiniai...
Plaukuose - tavo pirštai...
Šitai buvo seniai,
Bet dar nepasimiršta.
Svaigom žvilgsniuos abu,
Artumos - iki soties.
O šiandien nustembu-
Buvom mudu besočiai?!
Ir spindėjo veidai
Šviesoje mėnesienos.
Mano galvą glaudei,
Išbučiavęs blakstienas...
Bučiniai...bučiniai...
Ir švelnumas glamonių...
Viskas mirė seniai,
Liko tuščios svajonės.
Tik mėnulio delnuos
Paslaptis tyliai guli...
Niekas jau nebučiuos-
Viltį vertinu nuliu...

PRIE LANGO

Prie lango atsistojau

su ilgesiu širdy,

O mano mintys skrenda

toli, labai toli...

Laukuos paklydęs vėjas

užmigo tarp žolių,

Diena nubėgo tolin,

per sodą, takeliu.

Padangėj išsidraikė

saulėlydžio kasa,

Žarų varsom suspindo

iškritusi rasa.

Šešėliai dar nedrąsiai

rikiuojas ties takais.

Daina, suplėšius juoką,

jį išnešė laukais.

Žvelgiu pro savo langą-

aplink ramu, tyla,

O sielą gniuždo, spaudžia

apnikusi gėla.

Pabūk, prašau, šįvakar

mažu lašu vilties,

Kad ilgesys nuslinktų

nuo degančios širdies...

LIEPOS GĖLĖS

Žydi gėlės. Žydi ir kvepia.
Po langais ir laukuos.
Tyliai stoviu, žiūriu nustebus,
Kiek jų liepos delnuos.

Dūzgia bitės. Renka nektarą.
Bus pilni aviliai.
Vėjas debesį genasi. Bara:
,,Slėpkis, slėpkis giliai!"

Saulės žvilgsnis mielas ir šiltas
Ir jos žingsniai šalia.
Tiesia žemėj vasaros tiltus
Link tavęs, link manęs.

Žydi gėlės. Baltos, raudonos.
Suliepsnoja. ir vėl...
Geras jausmas noksta, lapoja...
Argi klausi, kodėl?

KAI NESINORI MIEGO

Toks artimas šiąnakt mėnulio varis,
Ir vėjas nesiblaško po langais,
O širdyje, kaip niekad, gera, gera.
Atplaukia šieno pradalgių kvapai.

Vėlyvos tulpės prausia savo žiedus,
Kad rytą suspindėtų jų spalva.
Pakol mėnuo padange ryškiai rieda,
Mėgaujasi vidurnakčio tyla.

Toks trokštamas būtų žmogaus artumas,
Ir žodžiai, pasakyti nelauktai...
Bet už  langų tiktai užsnūdęs krūmas
Ir iš laukų atsklindantys kvapai...

JEI DVIESE

       
Medis prie medžio linksta.
Glaudžias žmogus prie žmogaus.
Net upeliukai patvinsta,
Skuba subėgt, susiglaust...
Šitaip gamta surėdė,_
Ieškome mielo peties.
Dviese gerai net tylėti,
Jei tik širdis prie širdies...

IŠTUŠTĖJĘ NAMAI

Nei dainų, nei muzikos, nei juoko,
Tiktai vėjas blaškos patvoriais.
Sodo obuoliai kadai sunoko,
Tik jų skinti niekas neateis.

Neateis. Sodyba ištuštėjo,
Verkia namas, skęstantis žolėj,
Ir langai stiklus jau pražiūrėjo,
Senas klevas lūžta pakelėj.

Ir gandrai sodybą šią paliko,-
Reikalinga jiems žmogaus būtis.
O štai durys. Jos kažkam patiko,
Nebeliko. Gelia netektis...

Jau senoliai aukštame kalnely,
Palydėti liūdinčių giesmės.
Jų vaikai pamilo kitą šalį
Ir sodyboj juokas neklegės.

Nei dainų, nei muzikos, nei juoko,
Tiktai varnų kranksinčių būrys.
Neseniai gyvenimas dar noko,
O šiandien...šiandien tik liūdesys...

IŠEINU

Išeinu...jau išeinu...
Laikas man. O atgal nebegrįšiu.
Ar nuo to kam lengviau _ nežinau,
Nors regiu slėpti bandomą šypsnį .
Išeinu...jau išeinu...
Nežinia, kokie laukia keliai,
Kokie vėjai taršys mano plaukus,
Gyvenimas _ uostas.
Išplaukia laivai.
Aš savojo laivo sulaukiau.
Kai jau būsiu toli,
Ar kas nors prisimins,
Vardą ar paminės,
Ar suras žodį  gerą ar blogą,
Ar pakels,lyg tą dulkiną knygą,
Ar norės sugrąžinti
Kartu praleistų dienų skolą?
Išeinu...jau išeinu..
Bet norėčiau, kad nors kartais,
Nors skausmo minutėm,
Mane prisimintų...

TAISYSIU KLAIDĄ

 

Sudeginsiu senus, dulkėtus laiškus,
O pelenus su vėju išbarstysiu.
Kodėl juos dar laikau _ neaišku,_
Dienų  bėgimo juk nesustabdysiu.

Nereikia kaltint laiko , gaudyt aido, _
Prisiminimo  iš  laukų  gėlėtų .
Aš  šiandien ištaisysiu klaidą ,
Kad praeitis sugrįžti negalėtų .

Sudeginsiu visus visus lig vieno.
Lai pelenus plačiai nešioja vėjas.
Naujom viltim nupraustos mano dienos,
Po kojom tiek baltų  žiedų  pabėrė !

NEIŠEIK

Neišeik, duok žiupsnelį vilties.
Grįš ramybė, kaip vasaros grįžta.
Leisk priglusti prie tvirto peties,
Leisk spindėti spalvom vaivorykštės.

Neišeik, nes jau vėsta namai,
Skundžias laikas, įkritęs į glėbį.
Aš neklausiu, kur vakar buvai,
Negesink tik namų žiburėlio.

Neišeik, tavo balsą nešuos.
Supranti, kaip negera ir skauda,
Lyg betikslėj dienoj, lyg sapnuos...
Net ir slenkstis iš liūdesio rauda.

Neišeik... Nuraminta audra
Grįš ramybe, kaip rytmečių aušros.
Tau atleidau. Širdis atvira.
Neišeik, užmigdysiu ir skausmą...

TOKIA ESU

     
Tokia esu, tokia ir liksiu.
Tai Ožiaragės prigimtis.
Net nebandau visiems patikti,
Žvelgiu tikrovei į akis.

Vieniems - esu keista būtybė,
Kitiems - naivi, nesuprasta,
Treti-kūrybos man pavydi,-
Esu jiems vėjų pamesta.

Gyventi man labai nelengva,
Patyriau skausmo, netiesos,
Tačiau kai vasara už lango,
Kodėl gi man nesišypsot?

Tokia esu, tokia ir būsiu.
Širdy - tikėjimas, viltis,
Gerumą dalinuos per pusę,
O visa kita - paslaptis...

     

PRISIMINIMAI

                                       /daina/
Kur pakrantėj supas ajerai, 
Beržas ežeran šakas įmerkęs, 
Čia abu ateidavom kadais, 
Klausėme, kaip toly smuikas verkia. 
Vis menu akimirkas dienų, 
Kai mus glostė sparnas šilto vėjo, 
Lydimi lakštingalų dainų, 
Susikibę rankom ėjom...ėjom... 
Pamenu raudonį vakarų 
Ir šešėlius, krintančius po kojom. 
Kiek drauge sutikome žarų, 
Ateitį svajonėmis nuklojom. 
Patikėjom laimės žvaigždele, 
Kad kitaip jau būti nebegali, 
Ir pamojus burtų lazdele, 
Meilė niekad nepraeis pro šalį . 
Nuplasnojo vasaros drugiais, 
Nužydėjo pabaliuos purienos, 
Bet, deja, abu mes atskirai 
Ir kitur šuoliuoja mūsų dienos... 
Ten, kur vėjuos kuždas ajerai, 
Beržas ežere šakas pagirdo, 
Viskas,rodos, buvo neseniai, 
Atminimais grįžta vėl į širdį . 
Kaip norėtųs laiką sugrąžint, 
Tavo delną savame pajusti, 
Tik ar vienam kitą bepažint? 
Vėjas praeitin takus užpustė...

PAŠAUK MANE

Pašauk mane, kai debesys goš dangų ,
Ar širdyje paklos šalnas ruduo,
Tu tik pašauk, jei vėtros kauks už  lango,
Neramios mintys slėgs tarsi akmuo.

Pašauk mane, kai šoks žiema striptizą,
Kada dangus maišysis su žeme,
Pašauk mane, aš būtinai sugrįšiu,
Nutūpsiu snaige tavame delne.

Pašauk mane, jei bus per ilgos naktys,
O sapnuose takų  nesurasi,
Tiktai pašauk, neužsisklęsk vienatvėj,
Aš atskubėsiu! Ar manim tiki?

Tu tik pašauk, kai balta virs į juodą,
o visos dienos skendės nevilty,
Pašauk mane, lyg Angelą Paguodos
Ir mes paskęsim laimės svaiguly...