Nei dainų, nei muzikos, nei juoko,
Tiktai vėjas blaškos patvoriais.
Sodo obuoliai kadai sunoko,
Tik jų skinti niekas neateis.
Neateis. Sodyba ištuštėjo,
Verkia namas, skęstantis žolėj,
Ir langai stiklus jau pražiūrėjo,
Senas klevas lūžta pakelėj.
Ir gandrai sodybą šią paliko,-
Reikalinga jiems žmogaus būtis.
O štai durys. Jos kažkam patiko,
Nebeliko. Gelia netektis...
Jau senoliai aukštame kalnely,
Palydėti liūdinčių giesmės.
Jų vaikai pamilo kitą šalį
Ir sodyboj juokas neklegės.
Nei dainų, nei muzikos, nei juoko,
Tiktai varnų kranksinčių būrys.
Neseniai gyvenimas dar noko,
O šiandien...šiandien tik liūdesys...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.