Pila lietūs, skandindami dieną,
Ir Perkūnas piktai nusiteikęs,
Svyra eglių apsunkę blakstienos.
Nesakyk tu man nieko - nereikia.
Pasėdėkim be žodžių. Tik akys
Tegu kalba, primindamos laiką,
Kai ilgais vakarais degė žvakės,
O mes buvom iš laimės apkvaitę!
Nekalbėk. Patylėkim. Kas žino,
Gal tie lietūs nuplaus mano vardą,
O gal taurės raudonojo vyno
Tau skambės ir už tūkstančių jardų?
Pasėdėk su manim dar truputį,-
Nežinia, ar kada susitiksim.
Lai išliks atminty šios minutės,
Kai ruošeisi į tolumas skristi..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.