Telefonas vis tyli ir tyli,
Nieks neskambina ir neparašo.
Gal tylos pastatytos pilys
Ar svarbos nebeliko nė lašo?
Kur bičiuliai, kolegos, net priešai?
Ir pati neturiu ką pašnekint...
Kaip dažnai pačios rankos tiesias,
Kad tą tylintį draugą pažadint.
Savo vienišą akį pramerkia,
Pasižiūri...ir vėlei užmiega.
Nepyksta, nešaukia, neverkia,
Bet be jo _ nežinia pasilieka.
Taip ir guli ant stalo nutilęs.
Prieinu, nuo jo dulkes nušluostau.
Telefoną lyg draugą myliu,
Vis paglostau stiklinį jo skruostą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.