Prie lango atsistojau
su ilgesiu širdy,
O mano mintys skrenda
toli, labai toli...
Laukuos paklydęs vėjas
užmigo tarp žolių,
Diena nubėgo tolin,
per sodą, takeliu.
Padangėj išsidraikė
saulėlydžio kasa,
Žarų varsom suspindo
iškritusi rasa.
Šešėliai dar nedrąsiai
rikiuojas ties takais.
Daina, suplėšius juoką,
jį išnešė laukais.
Žvelgiu pro savo langą-
aplink ramu, tyla,
O sielą gniuždo, spaudžia
apnikusi gėla.
Pabūk, prašau, šįvakar
mažu lašu vilties,
Kad ilgesys nuslinktų
nuo degančios širdies...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.