Kur pakrantėj supas ajerai,
Beržas ežeran šakas įmerkęs,
Čia abu ateidavom kadais,
Klausėme, kaip toly smuikas verkia.
Vis menu akimirkas dienų,
Kai mus glostė sparnas šilto vėjo,
Lydimi lakštingalų dainų,
Susikibę rankom ėjom...ėjom...
Pamenu raudonį vakarų
Ir šešėlius, krintančius po kojom.
Kiek drauge sutikome žarų,
Ateitį svajonėmis nuklojom.
Patikėjom laimės žvaigždele,
Kad kitaip jau būti nebegali,
Ir pamojus burtų lazdele,
Meilė niekad nepraeis pro šalį .
Nuplasnojo vasaros drugiais,
Nužydėjo pabaliuos purienos,
Bet, deja, abu mes atskirai
Ir kitur šuoliuoja mūsų dienos...
Ten, kur vėjuos kuždas ajerai,
Beržas ežere šakas pagirdo,
Viskas,rodos, buvo neseniai,
Atminimais grįžta vėl į širdį .
Kaip norėtųs laiką sugrąžint,
Tavo delną savame pajusti,
Tik ar vienam kitą bepažint?
Vėjas praeitin takus užpustė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.