Be tavęs nukurnėjo birželiai,
Be tavęs sodai vaisius nokino,
Apdulkėjo seklyčioj ratelis,
Seną lieptą vanduo paskandino.
O vaikaičiai, lyg medžiai išstypo,
Ir dabar greitesni net už vėją,
Bet nė vienas namų nepaliko,
Kuriuose juos mylėti mokėjai.
Gal matai, kad kasdien kažkas keičias,
Kad pavasarius rudenys dažo.
Gal ir aš su rugsėju išeisiu,
Atskaičiavus gyvenimui grąžą...
Be tavęs sodai vaisius nokino,
Apdulkėjo seklyčioj ratelis,
Seną lieptą vanduo paskandino.
O vaikaičiai, lyg medžiai išstypo,
Ir dabar greitesni net už vėją,
Bet nė vienas namų nepaliko,
Kuriuose juos mylėti mokėjai.
Gal matai, kad kasdien kažkas keičias,
Kad pavasarius rudenys dažo.
Gal ir aš su rugsėju išeisiu,
Atskaičiavus gyvenimui grąžą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.