Vėsa atsirito per pievas,
Migla apvyniojo medžius,
Sudrėko mieguistos blakstienos,
O nuovargis slegia pečius.
Stebiu, kaip tamsa nusileidžia,
Pravėrus padangės duris.
Ji dieną vienplaukę palaidos,
Po to - nakčiai laišką rašys...
Išeisiu į vakaro tylą,
Sustingusią paukščio snape,
Kai mintys tai dūžta, tai dyla,
įkritusios lūpų kampe...
Vėsa palytės mano plaukus,
Tyla per pečius apkabins,
Nakties su pelėda palauksiu,
Kol miegas sapnus subrandins..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.