Netrukus jau ir penkiasdešimt,
Kai mokėmės prie Vabalos,
Jaunystė ant sparnų mus nešė,
Nesukom dėl niekų galvos.
Visi tikėjom radę kelią
Ir ėjome to tikslo link.
Jau baigias pusšimtis metelių,
Ne vieno jau neatpažint.
Iškrikome visi lyg bitės,
Kiekvienas savo avily,
Bet savo ilgesį palikom
Prie Vabalos. Arti...arti...
Gal būt kada dar susitiksim
Ir apsikeisim adresais,
Tik laikrodžiai per greitai tiksi,
Žinau, nebe visi ateis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.